Berlynas be techno ir wurst’o

Sudarkytas architektūriškai Berlynas pastaraisiais dešimtmečiais moja klubinės kultūros vėliava. Aplankius privalomus turistinius objektus, užkandus currywurst’o (yra netgi šiai dešrai skirtas muziejus), sutemus siūloma apsilankyti 4×4 techno klube ir patirti “tikrąjį Berlyno ritmą”.

Žinoma, populiariausi miesto klubai po truputį virsta savo pačių parodijomis, tačiau globojantis miesto valdžios požiūris leidžia muzikai skambėti pakankamai garsiai, o kultūrinių taškų žemėlapiui plėstis už “centro” (jei kalbant apie Berlyną galima naudoti tokią sąvoką) ribų. Tuo tarpu Vilniuje agrarinio mentaliteto atstovai, vos sulaukę 10pm, skundžiasi bet kokiu triukšmu. Europos valstybės sostinės centre jie nori gyventi kaip kaime. Pageidautina, kad ir tas kaimyno šuo neskalytų. Galbūt būtent ši rūkstanti “balanos gadynė” viduje, daugumą obuolžandžių verčia būti pionieriškai progresyviais išorėje: nuolat adyti savo socialinius tinklus, pasitempus vairuoti e-paspirtuką su vienkartiniu kavos rankoje ir e-cigarete dantyse. Berlyne didžioji dauguma iki šiol mina pedalus ir “normaliai” rūko. Pabandytų kas nors hipsteriškai pabrangint döner’į ar alaus bokalą, kuris daug kur kainuoja dvigubai pigiau nei Vilniuje.

Ar tau nebūna, kad atvažiavęs į kitą miestą, atrandi, kad mėgstamas atlikėjas čia grojo vakar arba pasirodys tą dieną, kai jau reiks keliauti namo? Vaikščioji ir tie plakatai tiesiog bado akis – nepasiekiamas vaisius ant kito stalo visada saldesnis. Berlyne viskas nuklijuota storu sluoksniu plakatų – visada ką nors tikrai praleisi.

Kaip bebūtų keista, Berlyne ieškojome ne minėto 4×4 draivo. Beje, įdomus faktas – Weddingo rajone jau kelintus metus gyvuojantis lietuvių įkurtas “Panke” klubas beveik neturi apribojimų, tačiau vienas jų – čia niekada neskamba techno. Nors šis rajonas kažkada itin traukė šokių muzikos mėgėjus – buvusiame plaukimo baseine įkurtame klube “Stattbad” nuolat vyko spalvingi renginiai. Šiandien klubo pastato vietoje pristatyta naujų apartamentų, tačiau aplink atsidaro vis daugiau naujų funky vietelių. Gentrifikacija po truputį sėlina…

…daug spartesniais tempais tai vyksta šalia legendinio Kreuzbergo įsikūrusiame ir, palyginus neseniai, niekam neįdomiame Neukölln rajone. Suvažiavę įvairaus plauko menininkai nebetelpa ir ieško pigesnių rajonų, kuriuose po truputį užverda kultūrinis gyvenimas. Neukölln linksniuojamas jau ne pirmus metus, bet vis dar yra sąlyginai neatrastas. Viena tokių still kept secret vietų – ant vietinio prekybos centro stogo įsikūręs kultūrinis sodas “Klunkenkranich”. Tiesiog įlipi į liftą, pakyli į paskutinį parkingo aukštą ir patenki į savotišką “kristianiją”, iš kurios atsiveria puiki Berlyno panorama. Dažniausiai visa tai lydi nuotykingas garso takelis.

Už kelių šimtų metrų kiek ramesnėje gatvelėje įsikūręs psichodelinis “Sameheads” baras-klubas. Čia dažniausiai vyksta oktatanz’ai, kai mieste groja “mūsiškiai” Matas Aerobica ar Oscar Weinzige ir kiti. Užėjome ankstyvą vakarą – maždaug tas pats, kaip po pietų užeiti į dar tik besiblaivantį “Yucataną”. Skirtumas tas, kad “Sameheads” interjeras – iš išmestų daiktų sudėliota meninė ekspozicija, todėl vienas “Augustiner” čia neprailgsta besidairant. Daug visko nutekėjo nuo “Sameheads” įsikūrimo, bet pradžia buvo maždaug tokia:

Reikia judėti, nes laukia pirmasis koncertas. Šįvakar lyg ir renkamės hiphopo poetą Saul Williams, gal net labiau vietą, kurioje jis turi pasirodyt – “Kantine am Berghain”: ir prie miesto legendos prisiliest, ir eilėj stovėt nereikia, ir dar koncertas. Bet nugali škotai The Twilight Sad “Musik & Frieden” salėje. Sold out’as, bet taip dar įdomiau. Rašome ant evento sienos – čia tokių ieškančių bilietų yra ir daugiau. Netrukus atsiliepia mergina iš Mančesterio, gyvenanti Berlyne: “I bought 2 tickets a while ago for the Twilight Sad concert but now I don’t feel like going anymore. Do you want to buy them?” Išsiaiškiname, kad neturiu “Paypal’o”, o ji nežino, kas yra “Revolut” ir sutariame atlikti viską classic way – susitikti ir apsikeisti bilietais-pinigais.

“Musik & Frieden” įsikūrę prie pat į turistinius paketus patenkančio “Watergate” klubo. Apsauginiai klausinėja, kur atėjai ir nukreipia į reikiamas duris. Salė nedidelė ir jau apypilnė – spėjame apie 300 galvų. Gerai, kad (beveik) niekam nekyla mintis užsirūkyt. Per vidurį – žiauriai nefotogeniška stora kolona. Rūbinė antrame aukšte, vos nepasiklystame kitame bare, kur už stiklinės sienos veikia radijo stotis, o per langus akių lygyje slysta S-bahn’ai. Patikime (ir vėliau nesigailime) rūbininkės patarimu išsirengti iki maikės.

The Twilight Sad vasaros pradžioje matėme Porto “Primaveroje”, norėjosi pamatyti, kaip šie Glazgo jautruoliai atrodo uždaroje erdvėje. Renginio aprašyme cituojamas Robert Smith iš The Cure: jo nuomone, jei pasaulis būtų geresnė vieta, šios grupės klausytųsi žymiai daugiau žmonių. Iš pradžių įgarsinimas siaubingas – viskas baubia, vokalisto beveik nesigirdi, bet užtenka nuovokos nusibrauti į salės vidurį, kur škotai atveria visas savo emocijas. 2014-aisiais jų albumą įtraukėme tarp Oriausios metų muzikos. Net keista, kad Glazgo gezai iš tikrųjų yra tokie trapūs. Boys do cry. Savo muziką jie vadina “folku su triukšmo sluoksniais”, tačiau vokalistas tamposi ne blogiau nei per kokį hardcore koncertą.

Koncertas kaip prasidėjo, taip baigėsi laiku ir tvarkingai. Toks jausmas, kad publika norėjo kuo greičiau išsivaduoti iš klaustrofobiškos perpildytos erdvės. Pakeliui namo dar užsukame į minėtą “Panke”, kur melodijomis dalinasi du draugai Genys ir Noruišis – beveik “One Ear Stereo”, tik Berlyne.

Kitas vakaras – kita istorija. Šįkart renkamės labiau pogrindžio skambesį. Savo laiku ne vienas LT pankas emigravo į šiemet 28-uosius metus atšventusį legendinį Berlyno “Kopi” ir kitus skvotus. Vieni grįžo, kiti negrįš jau niekados, bet vienas jų – Sergejus “Bludikas” iš Naujosios Vilnios – šiandien yra turbūt garsiausias Lietuvos pankas Berlyne – groja bosu vienoje žinomiausių Berlyno pankroko grupių Totenwald. Savo laiku Vilniuje jis dar ir dainavo grupėje Adamkus ir Ieva.

Berlyne kiekvienas gali gauti savo šlovės akimirką – kaip, pavyzdžiui, pankrokeris iš Estijos Pets, apie kurį sukurtas visas dokumentinis filmas.

Su “Bludiku” virtualiai svarstome, ar eiti pas dark side of pop atstovus No More iš Vokietijos “Schokoladen” erdvėje ar pamatyti ska/pop/reggae britus Scum of Toytown, kurių kasetę savo laiku gana dažnai sukdavome. Ir pirmi, ir antri – garsai iš praėjusio amžiaus, sentimentai neišvengiami. Galų gale, Berlyno pankas lieka namie, o mes keliaujame link “Tommyhaus” – tarp daugiaaukščių išlikusio seno namo, buvusio skvoto. Skirtingai nei oficialiuose koncertuose, tokios pakraipos vietose niekas niekur neskuba. Po kelių valandų “majonezo”, Scum of Toytown dėdės ir tetos ant scenos. Stebėtinai nesusigroję, kaip tokiai senai grupei. Gal įkaušo belaukdami? Būgnininkas dėvi maikoną su didžiulu užrašu “Fuck Brexit”.

Publika kiek atgyja pasigirdus seniesiems akordamas iš 1994-ųjų “Strike”. Naujasis “Cells” turbūt dar ne visiems girdėtas. Už daugelio jūsų mamas vyresnė, dažyta dreduota vokalistė taip pat ne viską moka ir skaito tekstus nuo stovo priešais. Žmonių susirinko apie nepilną šimtą – nuo apsitrynusių pankų ir paprastų miesto biurgerių. Atmosfera rami, grupė atrodo kiek pavargusi. Įdomu, kaip tuo metu sekasi minėtiems No More, kurie pradėjo dar keliolika metų anksčiau?

Likusią energiją sutelkia ir ištransliuoja vietinis kolektyvas Punk Rock Boys. Jokios saviveiklos, tik gerai žinomi koveriai nuo Dead Boys, Billy Idol iki Metallica ir Motorhead’ų. Baltomis wifebeater’ių maikutėmis apsitempę trys vokalistai, atidirbta choreografija ir gyva grupė. Padėjus juos laiku ir vietoje “Devilstone”, nuneštų visus – įsivaizduoji gyvą rokoteką?

Tik nepriimkit visko rimtai, galima rast tam Berlyne ir techno