Režisierius Titas Sūdžius ir jo abstrakčios idėjos masėms

Titas Sūdžius gimė Klaipėdoje praėjus keleriems metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir šiandien yra vienas ryškesnių kūrėjų Lietuvos muzikos klipų pasaulyje. Lietuviškų muzikinių klipų konkurse „Kino pavasaryje“ jo režisuota grupės MTJunker psichodelinė kelionė „Acid Pizza“ buvo apdovanota žiuri prizu už unikalią viziją, o publikos išrinkta geriausiu klipu.

Rudenį Titas kartu su (nepri)klausoma muzikos agentūra „Tilto namai“ ir unikaliu koverių klipų projektu pagarsėjusia kompanija „Scuare“ nufilmavo naujo Garbanoto (sutrumpinas gerai žinomo kolektyvo Garbanotas Bosistas pavadinimas) singlo „Liūdnos akys“ klipą. Po dviejų mėnesių kūrimo, pasiruošimo, filmavimo ir montavimo pristatytas dar vienas drąsia Tito Sūdžiaus ironija, spalvomis ir vizijomis persmelktas darbas.

Judančiu vaizdu Titas Sūdžius susidomėjo beveik prieš 10 metų, kai pradėjo dokumentuoti riedlentininkų gyvenimą, vėliau ėmėsi kurti muzikinius klipus. Vienais pirmųjų įkvėpėjų ir mokytojų tapo amerikiečių režisieriai Spike’as Jonze’as, taip pat Jimas Jarmushas ir Davidas Lynchas.

2011 m. Titas įstojo studijuoti kino režisūrą tarptautinėje kino ir TV mokykloje (EICAR) Paryžiuje, po metų „Kino pavasaryje“ pristatė savo pirmąjį trumpametražį „Revoliucijos teorija“, vėliau ten pat buvo parodyti jo „Sergio“ (2013) ir „Drąsiausias žmogus pasaulyje“ (2014), kuriame pats režisierius dar ir suvaidino policininką. „Savo filmais labai noriu pabėgti nuo realizmo, taip pat kyla natūralus noras pabėgti nuo to, ką daro visi aplink mane. Kol esu jaunas režisierius, siekiu išbandyti kuo daugiau žanrų, tai lyg procesas tarp žaidimo ir edukacijos“, – pristatydamas „Sergio“ sakė Titas Sūdžius.

2011-aisiais Titas sukūrė savo pirmą muzikinį klipą – Fair & Square „Delta-Dawn“. Muzikos prodiuseris Vaiperis rašė: „Geriausias ryto motyvatorius. Kas rytą atsikeliu ir užmiegu su šia daina.“ Kiti komentatoriai taip pat gyrė: „Žiauriai stipriai afigienai kietai rokiškai ir balbokiškai šauniai“ ir „nelietuviškai geras darbas“. Tuo tarpu pats režisierius visiems siūlė žiūrėti to paties kolektyvo klipą „Control“. Gyvendamas Paryžiuje Titas bendradarbiavo ir su dainininke Marla Singer (ex-Sheezanova).

Paklaustas apie savo režisuotus klipus Titas Sūdžius atsako, jog nemėgsta, kai kūrėjai aiškina savo darbus ir mano neturintis teisės atimti interpretavimo laisvės iš žiūrovo. Jo nuomone, apie viską turėtų kalbėti patys vaizdai.

Garbanoto klipo „Liūdnos akys“ pristatyme su Titu sutarėme dėl šio pokalbio ir štai, praėjus kelioms savaitėms, sėdime ir kalbame apie Klaipėdą ir Vilnių, muzikinius klipus ir jų kontekstą, inspiracijas ir išlipimą iš trumpo metro.

Esi kilęs iš Klaipėdos. Kaip manai, kodėl uostamiestis toks ištuštėjęs tiek demografiškai, tiek kultūriškai?

Na, manau, demografiškai jis tuštėja dėl pakankamai paprastų priežasčių, viena jų – mieste siūlomas aukštasis mokslas yra gan butaforinis. Patį Klaipėdos apmirimą pirmiausia siečiau su senamiesčio žlugimu, kai jis buvo labai greitai transformuotas į kažkam patogų miegamąjį rajoną.

Bet panašiai vyksta ir Vilniuje – beveik kiekviena triukšmingesnė vieta turi savo „kaimyną“. Iš kur tas noras gyventi miesto centre kaimo ramybėje?

Na, Vilniaus senamiestis liūdnai virsta prabangių apartamentų ir šalia jų rakinamų parkų kvartalu. Deja, manau, neišvengsime to, kad brangstant miestui daugės ir įtakingų kaimynų, gebančių visus tildyti. O iš kur tas noras, man sunku pasakyti, aš pats prie triukšmo miegu ramiau.

Iš Klaipėdos persikraustei į Paryžių, pastaruoju metu gyveni Vilniuje. Kokius vaizdus/simbolius būtinai panaudotum kurdamas klipus šiems miestams?

Apie Paryžių kalbėt gal jau vėsoka, tačiau apie Vilniaus perteikimą ekrane esu kiek galvojęs. Jei reiktų Vilnių išreikšti vienu kadru, tai būtų pamišėliškas žmogaus bėgimas stačiais senamiesčio stogų šlaitais naktyje. Taip pat Vilniuje matau labai daug istorijos, kartais vaikščiodamas naktį pasimetu tarp laikmečių. Jei tektų kurti filmą apie šį miestą, būtent tai ir norėčiau perteikti.

Primena V.Luckaus nuotrauką ant Katedros stogo. O kokius vaizdinius parinktum gimtajai Klaipėdai?

Aha, tik manojoje versijoje vaizdas būtų nuo žemės, o bėgantis žmogus atrodytų esąs aukščiau, labiau jaustųsi pavojus nukristi žemyn.

Kalbant apie Klaipėdą, pamenu, paauglystėje, kai praleidinėdavau pamokas, kartais trindavausi aplink Danės krantinę. Ne kartą teko matyti, kaip kitoje upės pusėje vyrai iš savivaldybės, vilkintys kostiumus, susitikdavo su kitais vyrais. Jie rūkydavo cigaretes ir aiškiai spręsdavo reikalus. Iš vyrų pozų ir išsidėstymo pavykdavo įžvelgti net vidinę hierarchiją. Tai va, vaizduodamas Klaipėdą, filmuočiau vyrus, tvarkančius reikalus. Tai turėtų atrodyti juokingai.

Ar stebėdamas koncertus dažnai mintyse vizualizuoji vieno ar kito atlikėjo kūrybą?

Taip, tik gal daugiau tai priklauso ne nuo atlikėjo, o jau nuo konkretaus kūrinio. Kartais koncertuose įdomiau sekti veiksmą ant scenos, per daug nekeliauti mintyse. Tačiau klubinėje aplinkoje, kur laikas išsitempia ir dažnai dingsta, muzika lengviau provokuoja pasąmonę, o ši išmeta į paviršių netikėtų vaizdinių ir idėjų.

Lietuvos muzikinių klipų situacija… Koks tau atrodo šis kontekstas?

Lyg ir nieko bloga, retkarčiais kažkas kažką sukuria. Gal kiek gaila, kad beveik visa ta kūryba egzistuoja saugioje zonoje, mažai provokacijų, aštrių kontroversiškų idėjų. Viskas atrodo labai labai normalu. Aišku, ši kritika galioja ir man pačiam.

Kaip manai, kodėl lietuviška kūryba tokia… bedantė?

Lietuva yra maža šalis su mažai žmonių, gal iš to atsiranda baimė per daug ant nieko neužsirauti, nieko neįžeisti, su niekuo nesusipykti. Tačiau tikrai ne visose srityse lietuviška kūryba yra bedantė.

Islandija dar mažesnė už Lietuvą, tačiau jos kūrybinis potencialas skamba visame pasaulyje. Ar turi dantų šiuolaikinė Lietuvos muzikinė scena? Kokias tendencijas ir ryškiausius pavyzdžius išskirtum?

Dantų trūksta gal tik Lietuvos populiariajai muzikai, tačiau klausant labiau paribiuose gali išgirsti tikrai įdomių ir originalių dalykų. Turime nors ir nedidelę, tačiau tvirtą elektroninės muzikos sceną, kuri yra įdomi ne tik lokaliam kontekste. Iš kūrėjų išskirčiau – Brokenchord, Konsistent, Patricia Kokett, Manfredas, Ernestas Sadau, Shkema, Plot Pilot.

Kalbant apie mūsų muzikos eksportą, kuo lietuviška muzika galėtų būti įdomi pasauliui? Ko trūksta, kad turėtume daugiau sėkmės istorijų?

Manau, mūsų folkloras, kuris mums patiems kartais skamba goofy, užsieniečio ausiai yra visai įdomus. Apie sėkmės formules muzikantams gal ne man kalbėti, bet agresyviai nuoširdus kelias atrodo teisingesnis.

Kas, tavo nuomone, yra esminiai gero muzikinio klipo elementai? Ar gera muzika gali „ištraukti“ blogą klipą ir atvirkščiai?

Muzikinio klipo, kaip formato, žavesys tas, kad jis leidžia šiame itin racionaliame amžiuje pasakoti itin abstrakčias idėjas plačioms masėms. Dėl to idealus naratyvinis scenarijus tikrai nėra būtinas elementas geram klipui. Manau, esminis gero klipo variklis yra tinkama emocija, kuri nėra plokščia, kuri pildo, tačiau neužgožia muzikos. Taip pat ir įgyvendinimo įrankių pasirinkimas yra svarbus: yra ir tokios muzikos, kuriai sukurtas per daug techniškai kokybiškas ir brangus klipas sugriautų visą tos muzikos skambesį ar idėją. Būna, kad klipas gali muzikiniam kūriniui ir pakenkti, tačiau, manau, esame visi patyrę ir tų momentų, kai vaizdas tinkamai įveda į muziką, veikia lyg jos pažinimo vedlys.

Šiemet „Kino pavasaryje“ už MTJunker klipą „Acid Pizza“ atsiėmei publikos prizą ir apdovanojimą už unikalią viziją – kuris iš jų tau atrodo vertingesnis?

Šiaip unikalumas man atrodo daug svarbesnis dalykas nei populiarumas, tačiau kalbant konkrečiai apie „Kino pavasario“ apdovanojimus, publikos prizas pasirodė svarbesnis. Gal todėl, kad džiugu, jog įdomesnė ir kreivesnė muzika Lietuvoje populiarėja ir už naktinio Vilniaus ribų, o gal ir dėl užslėptos „reklamos“ dainos pavadinime, kurios nepastebėjo NTAKD.

Kaip gimė Garbanoto klipo „Liūdnos akys“ idėja? Man jis pasirodė šiek tiek kaurismakiškas. Kokios iš tikrųjų buvo tavo inspiracijos?

Kažkelintą valandą klausant dainos ant loopso, prieš akis iššoko gan žinoma scena iš Luis Buñuelio filmo „Andalūzijos šuo“, kurioje vyras perpjauna moters akį. Pagalvojau, jog daina švelni ir toks emociškai kontrastuojantis veiksmas čia suveiktų tinkamai, padiktuotų subtiliai ironišką toną. Iš to išrašiau likusią istoriją ir apvilkau ją nuorodomis į kitus kūrinius, su intencija, kad atpažintos nuorodos papildys istoriją ir veikėjus.

Skustuvu pjaunamas akies obuolys priminė ir epizodą iš Anties „Zombių“ filme „Kažkas atsitiko“… Tavo klipuose, kaip savotiškose šaradose, visada reikėtų ieškoti nuorodų ir užslėptų minčių?

Nežinau, bet faktas, kad „Kažkas atsitiko“ yra geriausias visų laikų lietuviškas muzikinis klipas.

Kalbant apie nuorodas, tai gal jų daugiau pasitaikė Garbanoto klipe. Tai viso labo tėra tam tikras įrankis. Ateityje, manau, teks kurti ir tokių darbų, kuriuose nesinorės išlipti iš kuriamo pasaulio, nesinorės išvedžiojimų į kitų kūrinius.

Kokią „Liūdnų akių“ sceną buvo sunkiausia įgyvendinti, o gal net ir nepavyko?

Kelios dienos iki filmavimo teko atsisakyti tik vieno sumanymo, tai džiaugiuosi, kad į daugiau kompromisų, scenarijaus atžvilgiu, veltis neteko. Pačiame filmavime sunkiausia gal buvo skutimo scena ir, žinoma, laiko stoka, persekiojusi filmuojant kiekvieną kadrą, buvo iššūkis. Filmuojant kadrą, kuriame aktorius Džiugas krenta į duobę, būta adrenalino, tačiau pasisekė, kad užteko jau antro dublio, o kitą dieną atsiradusią mėlynę pavyko paslėpti grimu.

2012-aisiais paskutinis gražiausias tavo matytas filmas buvo „Notre Jour Viendra“ (rež. Romain Gavras), o ką gražaus matei šiemet?

Iš to, ką mačiau pastaruoju metu, labiausiai įstrigo Izraelio režisieriaus Samuelio Maozo filmas „Foxtrot“. Filmas stiprus tiek vizualiai, tiek savo tamsumu, kuris humoro dėka nėra smaugiantis.

Tiesa, juodasis humoras – vienas kertinių šio filmo variklių. Sprendžiant iš MTJunker ir Garbanoto klipų, šis bruožas artimas ir tavo kūriniams. Nepatinka per daug rimti veidai?

Nėra taip, kad rimti veidai man nepatiktų, gal kol kas dar nesusidūriau, kur jų tikrai reikėtų. Šiaip kaip tik neseniai mąsčiau, kad ateina noras padaryti kažką rimtesnio. Nebūtinai tai bus klipas.

O kokie pastaruoju metu matyti muzikiniai klipai įsiminė? Kuo jie patraukė dėmesį?

Kažkaip norisi pasidalinti kokiu retesniu klipu, bet per pastaruosius metus vienas klipas įstrigo smarkiai užgoždamas kitus ir tai yra turbūt visų matytas Childish Gambino „This Is America“. Čia geras pavyzdys, kai klipas atskleidžia dainą, kartu su ja veikia kaip rimtas ir aktualus kūrinys.

Kalbant šiaip apie trumpą formatą, ne vien muzikinius klipus, įstrigo trumpametražis filmas „The Dark Winds of Santa Ana“ – dėl savo formos ir dėstymo būdo.

Esi sukūręs kelis trumpametražius filmus, taip pat – nemažai muzikinių ir reklaminių klipų. Ar nėra minčių išlipti iš trumpo metro į ilgesnį?

Kažkada tas išlipimas į ilgesnį formatą įvyks, tačiau iki to dar yra daug idėjų, kurias noriu įgyvendinti trumpesniame formate. Kai ateis idėja, kurios nebepavyks sutalpinti į trumpą formatą ir neišeis nesutalpinus pamiršti – tada žinosiu, kad atėjo laikas pilnametražiam filmui.

lmic_logo-lt-page-001