Nepatogus ir tamsus Autism naratyvas

[ tekstas parengtas Lietuvos muzikos informacijos centro užsakymu ]

Vasario pradžioje postmetalinio roko kvartetas iš Vilniaus Autism pristatė savo trečiąjį albumą „Have You Found Peace?“, kuriame grupės lyderis Tomhetas su kolegomis pasakoja įsivaizduojamo filmo scenarijų. 16-metis Nolanas su draugu pavagia girtaujančio tėvo automobilį ir patenka į avariją. Sunkius sužalojimus patyręs Nolanas nutraukia ryšius su draugu. Šį kankina nemiga ir kaltės jausmas. Nolanas paskelbiamas dingusiu be žinios, tačiau bevaisės jo paieškos nutraukiamos po ketverių metų. Pabandyk įsivaizduoti, kaip galėtų skambėti visa tai iliustruojanti muzika.

Naujojo albumo kūrimo procesas įtraukė įdomių vardų: postindustrinės muzikos magą Povilą Vaitkevičių (Oorchach, Vilkduja), lietuviškos eksperimentinės scenos guru Lauryną Jukonį (Girnų Giesmės, Anubi), lenkų grupės Rosk narius Krzysztofą Traczyką ir Mateuszą Szymanskį bei Erdve muzikantą Valdą Voveraitį.

„Autism“ užgimė 2012-aisiais ir iš pradžių buvo solinis gitaristo Tomheto namų projektas, išleidęs kelis instrumentinės muzikos albumus. Vis dėlto po kelerių metų virto pilnaverte keturių individų grupe, o jų albumas „Film Noir“ susilaukė nemažai teigiamų atsiliepimų šios muzikos scenoje užsienyje – prieš kelis metus kalbėjomės su Tomhetu. 2017 m. pagrindinis Lietuvos gitarinės muzikos festivalis „Devilstone“ įvardijo grupę vienais įdomiausių postmetalo atstovų šalyje. Žinoma, su išlyga, kad tokią muziką Lietuvoje groja vos keletas atlikėjų. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Autism su kiekvienu nauju albumu žengia į gerokai brandesnį bei solidesnį skambesį, kuriame žanrines ribas brėžti vis sunkiau.

Prieš pat naujojo koncepcinio albumo premjerą kalbamės su grupės idėjų generatoriumi Tomhetu ir būgnininku Domantu. Autism nariai ištikimiausiems klausytojams savo rankomis supakavo 50 kolekcinių deluxe „Have You Found Peace?“ egzempliorių. Likusieji galės įsigyti albumą vinilo ir CD pavidalais.

Kiekviename naujame albume atlikėjui reikia tiek išlaikyti, tiek peržengti save. Ar kurdami „Have You Found Peace?“ nutolot nuo savo komforto zonos?

Tomhetas: Patogumas ir kūryba man yra nesuderinami dalykai. Ar kada nors koks nors įdomus rezultatas buvo sukurtas sėdint patogiai savo komforto zonoje? Labai abejoju. Man kūryba yra nuolatinis ieškojimas ir vidinis konfliktas, nes tik jame sužiba įdomiausios detalės.

Kuriant šį albumą išsikėlėme labai didelį uždavinį, reikalavusį apgalvoti viską iki smulkmenų. Pradedant nuo albumo koncepcijoje išvedžiotų smulkių siužeto gijų, albumo apipavidalinimo, muzikinių kompozicijų ieškojimo, darbo su kviestiniais muzikantais ir baigiant tuo „klaustrofobiškai riboto tiražo“ kolekcinio vinilo leidimu, turėjusiu tapti visų mūsų sugalvotų idėjų fizine manifestacija ir parodyti, kiek daug darbo buvo įdėta kuriant šį albumą. „Have you found peace?“ garsinė dalis yra tik viena iš mūsų sukurtos koncepcijos dedamųjų. Norėjome klausytoją sudominti ieškoti likusių šios istorijos detalių, kurių dalį atskleidėme fiziniame šio albumo formate. Tačiau visos kortos apie Nolaną ir jo draugo vidinį konfliktą bus atskleistos tik tiems, kam į rankas paklius kolekcinė plokštelės versija.

Taigi, dirbant prie šio albumo, toks dalykas kaip komforto zona buvo tiesiog neįmanomas, nes tai nebuvo vien muzika. Mums teko sukurti tikroviškas dviejų žmonių tapatybes, kiekvienam suteikti asmenybę, istoriją, veidą, vidinį konfliktą su pačiu savimi, atskleisti tai fiziniu formatu – visa tai reikalavo įgyti naujų įgūdžių, tiesiogiai nesusijusių su muzikos kūryba. Todėl galiu drąsiai sakyti, jog tai buvo pats sudėtingiausias ir kartu įdomiausias kūrybinis projektas mano gyvenime.

Domantas: Aš net nežinau, ar Autism, kaip grupė, turi kažkokią komforto zoną. Su „Film Noir“ iššūkiai buvo vieni, su „Have You Found Peace?“ – visai kiti. Per mažai dar sukurta, kad įsistatytume į kažkokius patogius bėgius ir jais važiuotume be iššūkių.

Albumą vadinate koncepciniu – jį lydi filmo vertas siužetas apie Nolaną ir jo draugą, kaltę, nemigą, depresiją, dingimą be žinios. Iš kur atsirado ši istorija?

Tomhetas: Esu labai didelis koncepcinių albumų gerbėjas ir vis dar manau, kad muzikinis albumas turi būti vienalytis, turėti viską vienijantį naratyvą, nors ir žinau, kad šių dienų muzikos industrijoje tai labai senamadiška. Kita medalio pusė – esame nedidelis nišinės instrumentinės muzikos kolektyvas ir, norint bent kažkiek išsiskirti iš kelių šimtų kitų panašaus žanro atlikėjų, neužtenka vien groti. Kiekvieną dieną internete pasirodo bent po vieną naują postmuzikos projektą – ta sveika konkurencija skatina kelti kūrybinę kartelę vis aukščiau.

Pirmieji mėgėjiški bandymai sukurti koncepcinį albumą prasidėjo dar 2013 metais, įrašinėjant „The Crawling Chaos“, kurio idėja – garso takelis H. P. Lovecraft to paties pavadinimo apsakymui. Rezultatas išėjo toks… na, toks, koks išėjo… Vėliau, kai „Autism“ iš studijinio vieno asmens projekto transformavosi į pilnavertę grupę, išleidome „Film Noir“, kuris, nors ir turėjo visus albumo kūrinius vienijantį branduolį (panaudojome garsines ištraukas iš įvairių tragiškų įvykių), tačiau iš dabartinės perspektyvos negalėčiau jo pavadinti tikru koncepciniu albumu. Tačiau būtent tada ir susiformavo ta nepatogaus, tamsaus naratyvo kryptis.

Pabandyti sukurti tikrą koncepcinį albumą mane įkvėpė du dalykai. Vienas jų – Steven Wilson albumas „Hand Cannot Erase“, kuriame pasakojama tikrais įvykiais paremta liūdna Joyce Carol Vincent istorija. Pamenu, su detektyviniu užsidegimu internete ieškojau informacijos, kas nutiko merginai, ir stebėjausi, kaip stipriai klausytoją gali paveikti muzikos nešama žinutė. Be to, labai mėgstu tokius serialus ir filmus kaip „Twin Peaks“, „Hannibal“, „Donnie Darko“, „Mindhunter“, todėl dažnai kildavo minčių pabandyti tokią atmosferą ir estetiką perteikti muzikoje. Taip gimė mintis sukurti savus ir kuo tikroviškesnius personažus.

O pati istorija gimė ir akumuliavosi palaipsniui. Susitikdavome studijoje, kažką pabrainstormindavome ir pasižymėdavome punktus, kurie atrodydavo įdomūs. Vėliau gimė idėja, jog būtų smagu išleisti kažkokią ypatingą, mažo tiražo kolekcinę albumo versiją (šią idėją turbūt pasąmoningai pasiskolinome iš kompiuteriniams žaidimams kuriamų deluxe edition versijų, su įvairiais gerbėjams skirtais inkliuzais). Tada ir prasidėjo sunkiausias darbas, kadangi pradžioje sukurta abstrakti koncepcija turėjo įgauti labai konkrečią fizinę formą, o mūsų išsikelti aukšti standartai vertė gludinti visas detales. Kartais atrodė, jog kuriame ne garso takelį įsivaizduojamam filmui, o įsivaizduojamo filmo scenarijų. Labai tikiuosi, kad pavyko šis tas įdomaus.

Domantas: Tomas paminėjo esmines priežastis, tik pridėsiu, kad nemaža dalimi ši istorija atsirado iš noro padaryt daugiau ir geriau. Pamenu, Tomas pirmą kartą pasakojo apie tą Steveno Wilsono albumą ir pokalbio metu ne kartą nuskambėjo: „Bus sunkiau…“ Tuomet kalba labiau sukosi apie muzikinę pusę, bet noras šoktelt aukščiau buvo. Be „Film Noir“, tokio, kokį jį turim, manau, nebūtume drįsę išsikelti tokio iššūkio.

Albumo aprašyme minima Gesamtkunstwerk estetika. Galite papasakoti apie tai plačiau?

Tomhetas: Kaip ir minėjau anksčiau, šis albumas vienaip ar kitaip yra skirtingų meno formų sintezė: muzika, kinematografinis naratyvas, vizualiniai sprendimai, laiškai, nuotraukos, laikraščių iškarpos – visa tai yra mūsų sukurtos estetikos dalis, kuri visiškai atsiskleidžia tik fizinėje laikmenoje. Šiuo atveju Gesamtkunstwerk būtent ir yra skirtingų meno formų sintezė, siekiant įgyvendinti mūsų idėjas.

Įrašinėjote savo studijoje, be kitos aparatūros, naudojote ir senovinius 1967–1969 m. pagamintus mikrofonus. Pasiteisino? Kokių dar eksperimentų ėmėtės įrašų sesijose?

Tomhetas: Tai buvo labiau asmeninis noras išbandyti kokią nors naują garsinę techniką, o ne konkretūs eksperimentai ieškant ypatingo skambesio. Šį kartą eksperimentai buvo labiau susiję su dainų kompozicija. Pernai festivaliui „Postcosmos“ sugalvojome padaryti bendrą pasirodymą su Oorchach ir sujungti mūsų gitarinę muziką su Povilo Vaitkevičiaus kuriamomis industrinės elektronikos / ambiento tekstūromis. Rezultatas labai patiko, todėl ir kurdami naują albumą nusprendėme plėtoti tokią garsų sintezę. Čia mums į pagalba atėjo Laurynas Jukonis iš Girnų Giesmių ir tas pats Povilas iš Oorchach. Kitas eksperimentas buvo toks, jog pirmą kartą projekto istorijoje įrašėme dainą su vokalu. Sprendimas buvo priimtas dar tada, kai pernai koncertavome su savo gerais draugais Rosk iš Lenkijos ir, iki koncerto likus porai dienų, sugalvojome paprašyti Krzysztofo paimprovizuoti vokalinių linijų naujai dainai. Rezultatas pasirodė toks stiprus, jog tiesiog negalėjome šios idėjos apleisti – taip Krzysztofas tapo labai svarbia šio albumo dalimi. Dar norėjome albume panaudoti pučiamuosius instrumentus, todėl mintis pasikviesti Valdą Voveraitį iš grupės Erdve buvo neišvengiama.

Vokalas? Saksofonas? Kas toliau – įrašai su simfoniniu orkestru?

Tomhetas: Kas toliau? Tai, ką sugalvosim. Dabar pavyko įgyvendinti seną svajonę – pakviesti į albumo įrašus savo draugus. Manau, ateityje kviestinių muzikantų taip pat nevengsime. Simfoninis orkestras? Per daug pompastiška.

Domantas: Paklauskit, kai dirbsim prie kito albumo. Turbūt pusė šių prisidėjimų prie albumo įvyko spontaniškai. Mintis vokalui, kaip Tomas jau minėjo, gimė porą naktų prieš koncertą. Violončelę įpint, jei gerai pamenu, sugalvojome jau įrašų metu. Čia nėra „darom daugiau“ klausimas.

Anksčiau sakėte: „Mūsų idėja – panaudoti nepatogius, emocinį krūvį turinčius audiointarpus ir jais priversti klausytoją mąstyti.“ Panašu, kad ir toliau, šįkart pasitelkę literatūrinį siužetą, prievartausite klausytojus?

Tomhetas: „Prievartauti“ – tikrai per stiprus žodis. Šiame albume nebus tokių šokiruojančių ir nejaukių garsinių sprendimų kaip „Film Noir“, jautrių nervų klausytojai gali būti ramūs. Kita vertus, nereikia iš Autism tikėtis istorijų su laiminga pabaiga. Asmeniškai man šiuo albumu norisi sužadinti klausytojo smalsumą ir pastūmėti jį pasikapstyti detalėse. Jei atsiras bent vienas, kuris susidomės Nolano istorija taip, kaip aš susidomėjau Joyce Carol Vincent, perklausęs „Hand Cannot Erase“, – vadinasi, mūsų pastangos ne veltui.

Ankstesnius albumus išleidote patys, o šį – nauja leidybinė kompanija „St.Ripper Records“ – kodėl nusprendėt patikėti savo įrašą būtent jiems?

Tomhetas: Todėl, kad „St.Ripper Records“ esam mes patys bei mums artimi žmonės, kuriais pasitikime.

Albumo „tiražas yra klaustrofobiškai ribotas“, kitų tiražai taip pat buvo nedideli ir jau išparduoti (šiemet pasirodė papildomas „Film Noir“ leidimas). Kiek, jūsų nuomone, kopijų yra Lietuvos alternatyvinės scenos atlikėjo lubos?

Tomhetas: Patikslinsiu, klaustrofobiškai ribotas (50 vienetų) yra būtent kolekcinės versijos tiražas, kadangi jį gaminome savo rankomis. Vinilinės ir kompaktinės plokštelės išleistos kiek didesniu tiražu.

O dėl tiražo lubų… yra labai daug dedamųjų. Ir nereikia atskirti alternatyvios ir nealternatyvios scenos (išvis reiktų nustoti vartoti alternatyvos sąvoką kalbant apie lietuvišką muziką). Nesvarbu, ar tu Andrius Mamontovas, Linas Adomaitis, Obtest ar Au-Dessus. Viskas priklauso nuo to, kokia tavo tikslinė auditorija. Mano galva, Lietuvoje netrūksta atlikėjų, čia renkančių pilnas sales, o kaimyninėje šalyje sulaukiančių vos penktadalio vietinio dėmesio, todėl ir jų fizinių albumų pardavimai apsiriboja vietine rinka. Kalbant konkrečiai apie vinilines plokšteles, tai turbūt yra viena priežasčių (nepaisant pasaulinio vinilų trendo), kodėl pastaraisiais metais išleistos lietuviškos plokštelės yra 50–100 % brangesnės už bet kur kitur pasaulyje išleistų LP kainų vidurkį. Kiek yra lietuvišką muziką perkančių žmonių? Turbūt apie tūkstantis. Dėl to ir turime nelabai didelius Lietuvoje leidžiamų albumų tiražus (300–500) parduodamus brangiau, nei įprasta.

Mums pasisekė visą „Film Noir“ tiražą išplatinti per metus, pusė jo iškeliavo į užsienį. Tiražas, žinoma, buvo labai nedidelis, tačiau nuo pat projekto įkūrimo Autism tikslinė auditorija neapsiribojo vien Lietuva. Labai daug darbo buvo įdėta (ir dedama iki šiol) bandant pasiekti postmuzikos entuziastus visame pasaulyje. Ir būtent to labai pasigendu lietuviškų grupių kontekste – bandymo eksportuoti savo kūrybą. Patikėkit, tam nereikia jokių vadybininkų, reklamos agentūrų ar panašiai. Užtenka tiesiog nuoširdžiai domėtis muzika, kurią pats groji, o visa kita – tik techninis, tačiau niekada nesibaigiantis darbas. Šiais laikais neužtenka vien išleisti albumą ir tikėtis, kad jis parsiduos savaime. Tai nutinka, tačiau labai labai retais atvejais. Muzikos rinka šiandien yra visiškai perpildyta ir persunkta paties įvairiausio turinio, geras bei aktualus produktas paskęsta tarp tūkstančių panašių nišinių produktų. Dėl to muzikantams patiems reikia žengti daug papildomų, gal ir nelabai įdomių, žingsnių, norint pasiekti savo klausytoją. Tada gal ir galima bus nebegalvoti apie tiražų lubas.

Prieš kelerius metus sakėte: „Visi turime stabilų darbą, esame daugmaž tokio amžiaus, kad gal ir reiktų galvoti apie šeimas ar tą namą priemiestyje, bet dabar prioritetas yra kiek įmanoma daugiau groti ir kurti.“ Kokie prioritetai šiandien?

Tomhetas: Tai niekas turbūt ir nepasikeitė. Jau tuoj tuoj išeis naujas albumas, tada bandysime kiek įmanoma daugiau koncertuoti tiek užsienyje, tiek Lietuvoje, prisigalvoti naujų, mums įdomių eksperimentų ir toliau kurti.

Domantas: Kiekvienas grupei skiriam tiek laiko, kiek galim ir norim. Kai kuriais momentais tai tampa antru darbu, kitais – reikia pertraukos. Natūralu. Tai, kad grupė dar yra ir dirba tokiomis pačiomis apsukomis, tikriausiai rodo, kad prioritetai iš esmės nepasikeitė.

Yra bent kelios Autism grupės iš JAV ir viena – iš Ukrainos. Tiksliau – buvo, nes visos jau išsiskirsčiusios. Ieškant internete, visų pirma rodomi su atitinkama liga susiję rezultatai. Negalvojot apie kitą pavadinimą? Beje, kokia jo atsiradimo istorija?

Tomhetas: Pradėsiu gal nuo pavadinimo atsiradimo. Nors ir labai atsibodo šis klausimas, bet jau susitaikiau, kad teks nešti šitą naštą. Būdamas paauglys pirmą kartą pamačiau filmą „Rain Man“, mane labai sudomino Kimo Peeko istorija ir jo gebėjimai. Jau tada jaučiau trauką žmogaus protui ir faktui, kad labai mažai žinoma, kaipgi veikia žmogaus smegenys. Dar 2012-aisiais, kai pradėjau kurti šio projekto užuomazgas, į mano akiratį papuolė kelios dokumentikos apie savantizmą (retą autizmo formą, suteikiančią unikalių protinių gebėjimų) ir tokius ypatingus žmones kaip Derekas Paravicini, Danielis Tammetas ar Stephenas Wiltshire’as. Dėl autizmo sindromo jie buvo dalinai ar visiškai neįgalūs gyventi normalaus socialinio gyvenimo, tačiau apdovanoti unikaliomis ir stulbinančiomis dovanomis, kurių veikimo mes visiškai nesuprantame. Būtent tokie žmonės, mano manymu, yra tikrieji pasaulio superherojai.

Nežinia ir smalsumas, kas vyksta tokių žmonių galvose, ir įkvėpė projektą pavadinti Autism. Neseniai susilaukiau komentaro, kad tokiu atveju turėčiau grupės pavadinimą sieti tik su savantizmu. Tačiau kodėl būtent tai reikėtų išskirti? Tik dėl to, kad nesuvokiame ir negalime paaiškinti, kas dedasi autizmo negalią turinčio galvoje, dar nereiškia, kad jie yra kažkuo mažiau ypatingi. Galbūt jų galvose verda tokie stebuklai, kurių mūsų protai tiesiog dar nepajėgūs suvokti.

Neretai internete matau neigiamų komentarų dėl tokio pavadinimo, lyg tai būtų kažkoks tabu. Tačiau būtent pasipiktinimas ir yra pačių besipiktinančiųjų problema. Per kelerius pastaruosius metus internetas ir visokie memai šiam žodžiui suteikė neigiamą, pašaipią prasmę, tačiau kodėl turėčiau keisti grupės pavadinimą tik todėl, kad kažkam išgirdus žodį autism darosi nejauku? Žmonės, kurių politkorektiškumą žeidžia mūsų pavadinimas, yra paprasčiausiai plokšti siauramaniai.

Koncertai užsienyje dažniausiai labai skiriasi nuo pasirodymų namų aikštelėse. Tai savotiškas išbandymas kūrėjui prieš nepažįstamą publiką. Kuris koncertas užsienyje jums labiausiai įsiminė?

Tomhetas: Labiausiai įsiminė du koncertai Latvijoje. Ne dėl kokio konkretaus įvykio, labiau – dėl moralo. 2017 m. išleidome „Film Noir“ ir išvykome į savaitės turą po aplinkines šalis. Antrą turo koncertą grojome „Nabaklab“ klube Rygoje. Atėjo vos keli žmonės – man tai buvo labai teisingas ir reikalingas šaltas dušas, parodantis grupės vietą pasaulyje. Vos už kelių šimtų kilometrų nuo namų aikštelės, kurioje tavimi domisi ir tavęs klauso, egzistuoja visiškai kitokios taisyklės. Labai geras pavyzdys, jog norint kažko pasiekti, reikia nusiteikti kiekvienoje iš naujai aplankomų šalių savo vardą ir reputaciją kurti nuo visiško nulio. Kitas įsiminęs koncertas įvyko maždaug po metų Jelgavoje (tai buvo jau trečias mūsų kartas Latvijoje). Žmonių buvo gerokai daugiau nei pirmame koncerte Rygoje, tačiau baigus groti pribloškė tai, jog susirinkę žmonės prašė pakartoti ir skandavo vienos mūsų dainų pavadinimą. Tai buvo tarsi patvirtinimas, kad norint kažką sau įrodyti muzikoje, reikia tiesiog groti, koncertuoti ir visi geri dalykai pamažu ateis savaime.

Domantas: Taip, bent dalį prielaidų, net vykstant į artimąjį užsienį, tenka nusipurtyt. Dėl to pirmas vizitas būtinai įsimena, net jei tai ir šaltas dušas. Todėl nustembi, kai atminty labiausiai įsirėžia n-tasis koncertas kažkur.
Pamenu, išpūstom akim visi susižvalgėme per Tomo minėtą koncertą Jelgavoj, žmonėms pradėjus šaukt ne kokį „one more time“, o konkretų dainos pavadinimą. Man tai iki šiol yra keista.

Pernai dalyvavote ir showcase festivalyje „Tallinn Music Week“. Kokia jūsų nuomonė apie tokio tipo pasirodymus? Ar verta atlikėjams juose dalyvauti?

Tomhetas: Taip, pernai gavome kvietimą pagroti „Tallinn Music Week“ metalo scenoje. Fainas koncertas, daug žmonių, proga pasirodyti ir praplėsti fanų gretas bei užmegzti naujų ryšių. Ar verta? Sunku pasakyti. Manau, viskas priklauso nuo to, kokiam žanrui atstovauji ir kokie tavo tikslai tokiame showcase festivalyje. Ten suvažiuoja labai skirtingų interesų ir muzikos žanrų atstovai: nuo koncertų organizatorių, leidybinių firmų headhunterių, medžiojančių būsimas naujas žvaigždes, iki nepriklausomų muzikantų, bandančių savo laimę.

Mums pavyko susipažinti su keletu žmonių – prireikus jie galbūt padėtų suorganizuoti koncertą užsienyje. Kad tai nutiktų, teko atlikti visų į festivalį atvykstančių dalyvių analizę, susisiekti ir paskirti susitikimą su tais, kuriems potencialiai gali būti įdomi mūsų veikla. Žodžiu, vadybinis darbas. Aišku, mūsų radare atsidūrė žmonės, ieškantys sunkią muziką grojančių grupių – dauguma jų šiaip ar taip dalyvavo metalo koncertuose. Jei groji labiau user-friendly muziką, atsiveria didesnės galimybės, tačiau toks ir turėtų būti tavo tikslas. Iš šono man pasirodė, jog tai didelis renginys, skirtas muzikos vadybai užsiimti networkingu ir ieškoti naujų pažinčių. Ar dar kartą ten važiuočiau? Vargu.

Kaip galėtų atrodyti Autism svajonių koncertas?

Tomhetas: Svajonių koncertas skamba gal kiek banaliai, tačiau dažnai pasikalbam, jog būtų labai įdomu surengti koncertą, kuriame tarp mūsų ir auditorijos viso koncerto būtų rodoma vizualizacija. Ši idėja jau kurį laiką mūsų neapleidžia, bet kol kas nesame jai finansiškai pribrendę.

Pernai M.A.M.A apdovanojimuose buvote nominuoti kaip Metų alternatyva. Ką jums tai reiškia? Ką nominuotumėte šioje kategorijoje šiemet?

Tomhetas: Nieko nereiškia. Tiesą sakant, nelabai supratau, kaip ir kodėl mes ten patekome. Kažkoks nesusipratimas…. Ką nominuočiau? Nieko. Tiesiog išbraukčiau šią nominaciją, nes mane žiauriai erzina pastaraisiais metais Lietuvoje visur brukamas alternatyvios muzikos apibrėžimas. Nustokit viską, kas negrojama radijuje, vadinti alternatyva. Tiesiog nustokit.

Domantas: Gavę nominaciją visi tik nusijuokėme nesupratę, kuo čia dėti mes. Ok, valio, mus kažkas pastebėjo, bet ar tas pastebėjimas ką nors reiškia? Čia kaip „Oskarų“ geriausios animacijos nominacija – komisija net nežiūri ir renkasi tuos, apie kuriuos kažką girdėjo. Useless.
Ir šiaip, M.A.M.A. apdovanojimai gal įgautų truputį tvirtesnį stuburą, jei, kaip Tomas sako, mestų tą alternatyvos nominaciją. Toks jausmas, kad viskas, kam nesugalvojamas pavadinimas, krenta į alternatyvą ir visi, pasigavę tą žodį, kartoja iki pažaliavimo, kalbėdami apie nieko bendro neturinčius atlikėjus. Vėlgi – useless.

Viename interviu minėjote: „Tik kvailiai niekada neliūdi“. Kas labiausiai liūdino pastaraisiais metais?

Tomhetas: Kvailumas.

Internete:

facebook.com/autismprojectlt

autism.bandcamp.com

instagram.com/autismband

youtube.com/user/AutismprojectLT

lmic_logo-lt-page-001