Šį pavadinimą pirmą kartą išgirdau praėjusių metų pavasarį Taline, kur muzikos konferencijos delegatai iš Rusijos vieningai išskyrė Shortparis kaip geriausią šalies muzikinį eksportą. Po kelių mėnesių festivalis “Yaga Gathering“ paskelbė, kad Dzūkijos miškuose pasirodys iš Sibiro kilę vaikinai, “savo pasirodymus apibūdinantys kaip „audioteatrą“. Jie groja post-pop, eksperimentinę muziką, dainuoja rusų, prancūzų, anglų kalbomis.” Laisvo kolektyvo žanrinė forma puikiai tiko paantraštę shapeshifting pasirinkusiam renginiui. Panašu, 2018-ieji tapo Shortparis proveržio metais – gyvuliškai gaivališki pasirodymai “Fusion”, “Haldern Pop”, “OFF”, “Europavox”, “MENT”, “Festival de La Cité”, “Valkhof”, “Entremuralhas”, “Dyagilev” ir kitur šiam brendui sukūrė patrauklią legendą: “ambicingi, saviti, pretenzingi, erotiški, įvairiapusiški ir pilni revoliucinio potencialo, jie trina ribas tarp teatro, performanso ir koncerto”. Revoliucija gal per stipru, bet dera prie Piterio, kur dabar reziduoja grupė, istorinės atmosferos.
Daug kam netikėtai Vilniuje ši trupė pasirodė Kirtimų kultūros centre aka “Kalinka”. Netikėtai, nes lyg ir logiškiau tokio kalibro atlikėjus matyti “Lofte” ar “Kablyje”. Bet jei jau Algiers gali sugroti geriausioje miesto skylėje “XI20”, Shortparis pasirinkimas neturėtų stebinti. Juolab, kad čia suveikė jau minėta “Yaga” jungtis, nes festivalio scenos menedžeris Paulius Burakas yra ir KKC kolektyvo narys. Beje, grupė su “Loftu” derėjosi dėl datos, bet nesutarė. Tikiuosi, čia niekuo dėta rusofobija, nes sklinda gandai, kad kai kurie klubai “nepasiruošę priimti rusiškos muzikos”. Kita vertus, klasikinio sovietinio kultūrnamio, esančio ribiniame rajone, pasirinkimas buvo labai taiklus grupės nešamos socio-kultūrinės žinutės atžvilgiu. Kažin, ar “Lofto” erdvėse būtų pavykę pasiekti tą prakaituotai kompresuotą atmosferą, kurioje atlikėjai ir publika betarpiškai keitėsi savo vidiniais skysčiais. Dalis publikos skundėsi, nes buvo priversta išeiti iš savo komforto zonos ir pasijusti ne visai komfortabiliai – bet juk klausant Shortparis visada apima lengvas nejaukumo ir nepatogumo jausmas, ypač kai vokalistas žiūri tau tiesiai į akis.
Išankstinių bilietų nebuvimas ir su tuo atsiradęs vartotojo nesaugumo jausmas, žmones į Kirtimus atginė kelias valandas prie koncertą. Bufetininkė su savo porininku vos spėjo suktis – apyvarta buvo tikrai didesnė nei šioje salėje vykstančių šokių „Kam per 30“ metu. Nuo 1955-ųjų vykstančio renginių ciklo pavadinimas šiandien jau atgyvenęs – perėjus iš komunizmo į kapitalizmą, vartoti turi visi, net ir tie, “kam per”. Be to, dabartinės pažintys dažniau mezgasi tinderybėje nei realybėje. Kalbant apie koncerto auditorijos amžiaus vidurkį, jis gal 30 ir neperkopė, bet 25 – drąsiai. Apie 9 valandą rūbinė perpildyta, alaus bufete pasibaigęs, žmonių tankumas didesnis nei Maniloje ar Mumbajuje, langai ir durys atidaryti, kad būtų nors kiek oro…
Keliolika minučių įtampą kėlę šaltais abstrakcijų pasažais, Shortparis penketas pasirodė scenoje. Užteko 2-3 gabalų, kad salėje esančios merginos pradėtų spiegti kaip per bitlus. Šokti vietos per daug niekas neturėjo, nebent muzikantai, kurie keliuose epizoduose pademonstravo judesių choreografiją duetu. Klavišai, įprasti ir sempluoti būgnai a la Rio, dažnai į save skambesiu nepanašūs gitara ir bosas bei išsiskiriantis egzaltuotas “operinis” vokalas – visi pedagogai pagal išsilavinimą. Maksimaliai intensyvu ir sakrališka – vokalistas giedojo ir rankomis “laimino” galvas priekinėse eilėse. Bet prie intensyvaus intensyvumo pamažu priprantama – toks jau tas žmogus. Tirštą garso konsistenciją tapo vis sunkiau priimti. “Yagoje” galėjai pasirinkti norimą koncerto rakursą, nereikėjo šusti su paltu ir galvoti, kaip nusigauti namo. Būtent begalinė gamtos erdvė kažkiek atskiedė tą kondensatą, varvėjusį Kirtimuose. Skonio reikalas, bet festivalis yra festivalis, o visas vakaras su vienu atlikėju uždaroje patalpoje yra gerokai artimesnė pažintis. Bet kuriuo atveju, tai – visai kita patirtis nei klausyti Shortparis įrašų.
Per visą pasirodymą netarę nė žodžio, Shortparis dingo nuo scenos vėl palikę pasimetusią publiką abstrakčiuose loop’uose. Pabandę keliskart prašyti biso, žmonės pradėjo skirstytis. Kažkam atrodė, kad organizatoriai turėjo pranešti, kad grupė nebegros, bet gal ir pati grupė norėjo suteikti pabaigai neaiškumo, nekonkretumo, nesupratimo? Kaip ir visam savo būviui, kuris yra gana neaiškių formų ir ateityje gali įgauti nenuspėjamų formų. Grupės lyderis Nikolajus Komiaginas tiesiog spinduliuoja charizma ir energija, nenustebčiau ateityje pamatęs jį teatro scenoje ar kino ekrane, nes, panašu, net ir tokioje laisvos muzikos grupėje jam gali pasidaryti per ankšta. Gal tik tas manieringumas truputį perdėtas.
PS. fotografė prašė pridėti, kad įsimylėjo Shortparis, bet negalėjo nusipirkti brendintų triusikų, nes nepasiėmė pinigų.
Komentarai