Berlinalė 69: “Tik nemanyk, kad klyksiu”

Spendžiant apie Berlinalės koncepciją iš lokius laiminčių filmų bei juostos, pasirinktos festivalio atidarymui, gali susidaryti įspūdis, kad nepriklausomo kino festivalis ėmė pataikauti amerikietiškam skoniui. Viena festivalio pažibų, sidabriniu lokiu apdovanota Francois Ozono juosta „Ačiū dievui“ primena kadaise Oskarą už geriausią metų filmą pelniusį Spotlight tiek savo tema, tiek pasakojimo būdu bei ne itin išraiškinga kino kalba, o Berlinalės atidarymo ceremonijoje rodytas Kindness of Strangers taip pat puikiai atitinka Holivudo filmų bei Akademijos diktuojamus standartus: nuspėjami veikėjai, banalūs specialieji efektai, pasaka suaugusiems apie žmonių gerumą ir, žinoma, laiminga pabaiga.

Kartu reikia pripažinti, kad tokio masto festivalis privalo taikytis prie plačių auditorijų skonio, o jo dydis bei turimi resursai leidžia į programą įtraukti ir plačiojo kino pasaulio periferijoje kuriančių režisierių darbus. Iš tiesų, Berlinalei puikiai pavyksta vienoje programoje suderinti būsimus komercinių kino teatrų hitus bei nepriklausomą, išskirtinį, nišinį kiną. Šio festivalio „Forumo“ programa pristato nemažai nežanrinio, arthausinio kino perlų, tarp kurių šiais metais išsiskyrė pirmoji jau pusamžio prancūzų režisieriaus Frank Beauvais juosta „Tik nemanyk, kad klyksiu“.

lose all desire

Visame filme nėra nė vieno originalaus kadro. Vaizdinė medžiaga – režisieriaus matytų filmų citatos: B-filmai, nespalvoti kadrai iš senojo Holivudo, neatradusios savo vietos kino istorijoje eksperimentinės juostos ir daugybė kitų filmų ištraukų Beauvais kūrinyje jungiasi į vientisą vizualinį naratyvą, kuriam reikšmingą formą suteikia meistriškas montažas bei paties režisieriaus monologas, norintiems kategorizuoti leidžiantis juostą priskirti esė filmų žanrui.

Nors kai kurie kritikai lygina Beauvais tekstą su Knausgaard, Houellebecq ir Fernando Pessoa, sudarydami įspūdį, kad monologas – manieringai intelektualus, būtent paprastumas, atvirumas bei gracinga kalba žavi šioje, galima pavadinti, režisieriaus išpažintyje. Kultūrinės nuorodos, kuriomis režisierius žaidžia derindamas žodžius ir vaizdus, nėra pretenzingos ir toli gražu neprimena apsiskaitymą ir rafinuotą skonį besistengiančio demonstruoti bakalauro teksto. Beauvais kalba apie savo patirtis ir kasdienybę, kuri nėra tokia jau išskirtinė, o režisieriaus apie savąjį asmenį besisukanti meditacija galėjo tebūti dienoraščio įrašu.

musique baroque

Kyla klausimas, kodėl tai turėtų jaudinti ką nors kitą be jo paties? Matome, kad apdovanojimus susižeria bei pripažinimo sulaukia filmai, kalbantys ką nors: už moteris, už žemiausio socialinio statuso žmones, už juodaodžius, už homoseksualus, už pedofilijos aukas. Francois Ozon viename interviu sakė, kad lig šiol savo filmuose vaizdavęs stiprias moteris, naujausiame „Ačiū Dievui“ norėjo matyti silpnus vyrus, tarsi kinui būtų privaloma laužyti „socialines normas“, kai pats „normų laužymas“ jau seniai yra tapęs stereotipu. Filmų, turinčių aspiracijų keisti pasaulį, kontekste Beauvais pasirinkimas pasakoti auditorijai apie savo ne itin išskirtinį asmeninį gyvenimą gali kvepėti ne tik didele drąsa, bet ir susireikšminimu.

vain gesture

„Banalybė, narcisizmas, išdidumas, nenuoširdumas bei savęs gailėjimas, rodos, yra tik keli iš visų įmanomų šio žanro spąstų“ – režisierius kalbėjimą apie save pirmuoju asmeniu svarsto ir filme, nevengdamas saviironijos ir tuo ne kartą prajuokinęs Berlinalės auditoriją. Į spąstus nepakliūti jis bando kritiškai žvelgdamas į savo alkoholyje ir marihuanos dūmuose skendinčias aštuoniolikos valandų ilgio dienas, priklausomybę filmams, žudantiems lėtai slenkančias valandas, vienatvę Prancūzijos užkampyje, į kurį nuvijo prasta materialinė situacija ir meilės, nuolat kamuojantį nerimą bei panikos atakas, galiausiai – simpatijas aktyvistams, kuriuos palaiko nuo sofos, laikydamas save per senu maištauti ir per jaunu susitaikyti. Vis tik kūrinį paverčiant savotišku dienoraščio įrašu, susireikšminimo išvengti turbūt vis tiek nepavyksta, o ir nereikia. Esė filmui giminingo žanro atstovas literatūroje E. B White kadaise apie savo amatą rašė: The essayist is a self-liberated man, sustained by the childish belief that everything he thinks about, everything that happens to him, is of general interest. <…> Only a person who is congenitally self-centered has the effrontery and the stamina to write essays.“ Minčių originalumas ir ypač jų pateikimo forma daro jas įdomias kitiems ir nukreipia dėmesį nuo egocentriško autoriaus noro būti išgirstam. Būtent forma ir savita kino kalba priverčia įsiklausyti į Beauvais naratyvą. Greitai besikeičiantys kadrai ne tik iliustruoja žodžius, bet ir pasakoja savo istoriją, turinčią atskirą struktūrą: akimirksnį trunkantys užtemdymai dalina vizualinį naratyvą į pastraipas ir padeda nepasiklysti chaotiškoje vaizdų jūroje, o naujame kontekste pasirodžiusios senų filmų nuotrupos įgauna daugybę naujų reikšmių. Režisierius, aušros sulaukdavęs ekrane užgęstant paskutiniams n-tojo tądien filmo kadrams, savo filmų obsesiją pavertė nepaprastai originaliu meno kūriniu.

in kills a little time

Berlinalės apdovanojimų kontekste Beauvais primena apie tai, kad kinas visų prima yra menas, o ne socialinė žinutė, nors atvirai kairuoliruolškų pareiškimų bei socialinės kritikos netrūksta ir jo paties juostoje (ir tai, žinoma, jokiu būdu nėra blogai, kol nenugali meninės filmo pusės ir neatitraukia režisieriaus dėmesio nuo originalių kinematografinių sprendimų paieškų). Tačiau kai žiuri dėmesys formaliems filmų aspektams daugeliu atvejų apsiriboja nominacija už geriausią kinematografiją, Beauvais filmas pabudina žiūrovą, įpratintą kreipti dėmesį (beveik vien) tik į naratyvus, pasakodamas taip, kaip buvo įprasta pasakoti kinui jo istorijos pradžioje – vaizdais.