Pavasaris, kaip visada, Vilniuje atneša ne tik sniegą lietų, saulės prošvaistes, bet ir mažų jaukių koncertų bei gerų albumo pristatymų. Kaziuko mugės penktadienis tuo ir pasižymėjo.
Vietinė chebrytė sukvietė visus ne tik įsigyti, bet ir pasiklausyti Stranguliatoriaus naujojo albumo, vėl dažniau ant scenos matomos Vilniaus grupės Attatikx ir jau ne tik driskių mylimo Lapkričio Dvidešimtosios Orkestro. Skamba kukliai ir gerai, bet būtent vieta tapo šio vakaro kertine dalimi – koncertas vyko legendiniame VU planetariume, prie univermago. Žinoma, ne pirmą kartą ir, labai tikiuos, ne paskutinį kartą šioje erdvėje. Šiaip čia vyko tikrai nemažai gerų koncertų ir reivų, bet aš pati čia dalyvavau pirmą kartą. Labai smagu, kad žmonės sugalvoja alternatyvų, deja, Vilnius susiduria su vietų stoka įvairiems koncertams (bet šį kartą ne apie tai).
Sunkiosios muzikos ir tamsiosios proto būsenos atstovai, nutrauktgalviai Stranguliatorius su didžiuliu nerimu ir siaubu pristatė tarpkontinentinį, priešmirtinį, ritualinį albumą “Rope, Soap, Tabouret”. Pastarąjį CD formatu iškepė Horror Pain Gore Death Productions kažkur dėdės Tomo trobelėje, Amerikoje. Fizinis šio albumo formatas – puikus įnagis tipiniam atsiskyrėliui ir džiugi naujiena kiekvienam asocialiam Death Metal fanatikui. Kompaktinės plokštelės turinys – vidiniai individo išgyvenimai bei apmąstymai apie jį supančią aplinką ir platų fantastišką pasaulį.
Koncertas prasideda ankstokai – septintą valandą vakaro, ganėtinai keista, bet man labai patiko – jei nesusiplanavęs eit į barą, gali dar ramia sąžine važiuoti namo. Aišku, jokio baro planetariume nėra, bet auditorija tuo pasirūpino pati, beje, viską po to ir gražiai susirinko. Pirmieji skrenda Attatikx. Iš pradžių baubia, po to nesigirdi antro vokalo, bet visumoje susiskamba neblogai, paleista kosmoso vaizdo užsklanda truputį kelia juoką ir norėtųsi, kad būtų ant viso kupolo, bet ai. Užtat ant viso kupolo sukasi mažos fleškutės, kaip ekskursijoje, nes visi klausantieji sėdi. Deja, net nepastebiu, kaip Attatikx baigia groti, bet aidi plojimai, reiškias buvo gerai. Ši grupė man asmeniškai dažnai neįsimena, bet jau kurį laiką negrojo ir jos labai trūko.
Na ir pagaliau atbruzda Stranguliatorius. Pasileidžia visi geri raw oldshool garsai, jau chebrytė juda, viskas įgauna rimtesnio koncerto pagreitį. Greitas ir senas geras skambesys džiugina salę, planetariumo kosmoso fone. Aišku, labiausiai laukiu dainų iš jų naujojo albumo „Rope, Soap, Tabouret“. Kad ir kaip nesu tokios muzikos prisiekusi fanė, tačiau albumas asmeniškai labai sulipo. Bet buvo ir senų gabalų, ir net niekur negrotų užsiundė (dėl šios informacijos, teko net į grupę keiptis, nes susiginčijau su keliais melomanais :)
Vakaro pabaigai – Vilniaus bosanovos ponai Lapkričio Dvidešimtosios Orkestras. Šie sugebėjo net ir žmones išjudinti, su kolegomis aptarėme, jog vidury planetariumo stovėjęs teleskopas tapo tobulo moshpito pagalbininku. Kaip visada laukiau „Kuvalda vardu Valdas“ dainos, ačiū kolegoms kad ir sulaukiau. Buvome priversti atsistoti ir paploti, bet buvo dėl ko.
Tokia gera emocija baigės trumpas ir šiltas koncertas. Šia gaida atidarau pavasario renginių ir einu vėl prasukti naujojo Stranguliatoriaus albumo.
Komentarai