No Real Pioneers: „Sunkiai, melodingai ir daug rėkia“

[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]

Visada egzistuoja kažkas, kas buvo prieš tą oficialųjį pradininką, kas galbūt kažkur pasaulio pamirštam kampe prieš daug laiko tą patį padarė. Galbūt tas kažkas pastūmėjo, pasidalino idėja ar tiesiog savo išmintį išreiškė ir buvo pamirštas. Galbūt tas kažkas tiesiog padarė įtaką, be kurios pionierius nebūtų pionierius. Visada egzistuoja pradininkas, kuris buvo prieš pradininką. Begalinė grandinė“, – prieš 5 metus mums sakė sunkios gitarinės muzikos trio No Real Pioneers, savo pavadinimą kildinantys iš britų Bloc Party kūrinio „Pioneers“.

No Real Pioneers susikūrė 2011 m. Alytuje, išleido 3 EP ir debiutinį albumą „No Real Friends“ (2018), turavo Lietuvoje ir Europoje. Šiandien grupėje groja gitaristas/vokalistas Gabrielius Baranauskas, bosistas Karolis Juškauskas ir būgnininkas Lukas Jankauskas. „Grupė ir atsirado neturint jokio plano, žingsnis po žingsnio. Jei kas nors būtų pasakęs grojimo pradžioje, kad išleisim albumą, sugrosim tokių koncertų, būtų visai vau“, – šiandien sako Gabrielius.

Platesnė auditorija „pionierius“ išgirdo (ir pamatė) 2014-ųjų vasarą, kai studijoje „Ymir Audio“ buvo įrašytas „Not The Day To Fall“. Toje studijoje dirba mano draugai, paklausiau, ar būtų įdomu, jie atsakė teigiamai. Susitarėme ir įsirašėme. Gana gerai atitaikė pagal mūsų stilistiką, nepadarė popsovų gabalų“, – prisimena Lukas. Jausmingo įsimenančio kūrinio vaizdo versijos peržiūros viršijo 24 tūkstančius – pasiekimas pogrindžio grupei, kuriančiai specifinio skambesio screamo, post-hardcore, post-rock, indie mišinį.

Karolis: „Niekada nesistengėm susisiet su kokiu nors stiliumi ir varyt į vienus vartus. Visi trys esam skirtingų žanrų paveikti. Lukui pradžioje labai didelę įtaką darė Russian Circles ir visa postmetalo scena, man gal labiau patiko aktyvesnis hardkoras ir panašiai, o Gabrieliui – emovi dalykai su gražesne melodija. Pats dar visada šalia visko ir indie klausau.“

Gabrielius: „Ypač paskutiniame albume tos ribos labai išplaukė. Turim tokį interliudą, kurį vadiname postpanku. Po to jis visai į shoegaze nueina. Ir tas pats motyvas nukeliavo į kitus kūrinius. Jei įdėmiai klausysies, išgirsi. O šiaip jei paklaustų, ką grojam: sunkiai, melodingai ir daug rėkiam. Daug kas išgirdęs, kad rėkiam, iškart nusprendžia, kad čia ne jam.“

Pradėję nuo roko klasikos tėvų fonotekose, vaikinai vėliau atrado pogrindinę „pasidaryk pats“ sceną. Viename interviu Lukas prisimena, kad esminis lūžis įvyko 2007-aisiais Santariškių ligoninėje – į gretimą palatą atsikraustęs jaunuolis papasakojo apie lietuvių hardkoro grupę „Invazija“. Taip prasidėjo pažintis su Lietuvos pogrindžio muzika.

Sulaukę daug teigiamų atsiliepimų, „pionieriai“ žengė dar keletą žingsnių į viešumą: Pijaus Vėberio sukurtas animacinis koliažas grupės kūriniui „Clouds Below“ dalyvavo „Kino pavasario“ muzikinių klipų konkurse, trio sėkmingai apšildė danus Get Your Gun ir buvo pirmą kartą pakviesti į Lietuvos gitarinės muzikos meką – festivalį „Devilstone“ Anykščiuose. Vis dėlto netrukus muzikantai vėl atsitraukė į pogrindį, kuriame jaučiasi labiausiai savo vietoje. Galbūt įtakos turėjo ir tai, jog grupė niekada nedirbo su profesionalia vadyba ir savo karjerą vairavo pasikliaudami labiau emocijomis, o ne praktiniais skaičiavimais. Lukas sudėlioja: „Buvom pogrindyje, tuomet įsirašėm keletą gabalų „Ymir Audio“ studijoje ir staiga – išlindom iš pogrindžio. O dabar – vėl toks pogrindinis vaibas.“

Gabrielius: „Mano dabartiniu suvokimu, ribos, kur pogrindis, o kur ne, nebėra. Algiers grojo labiausiai pogrindinėje vietoje Vilniuje, bet ar jie pogrindis? Ar dar yra prasmė naudoti šią sąvoką? Lyg ir atsvara meinstrymui, tam tikra alternatyva jam, bet šiandien nuo pogrindžio iki didelės scenos – vos keli žingsniai. Ypač kalbant apie bedroom producing. Pavyzdžiui, Junior A – nuo miegamojo iki „Lofto“ per metus.

Kažkada diskutavome apie pogrindį. Vienas atsakymų: tikrasis pogrindis yra tai, ko niekas nežino. Kaip gryna juoda spalva, kurios negalime fiziškai matyti. Arba kaip fotojuostelė, kuri, ištraukus iš fotoaparato, apsišviečia. Tarkim, „Skylė“ (klubas, dar žinomas „XI20“ pavadinimu – D. K.) yra pogrindis. Jie ir patys sako: tai nėra vieša vieta. Tokia truputį vieša paslaptis. Tiek pankai, tiek metalistai, tiek reperiai turi savo pogrindį, bet sunku atskirti ir suskaičiuoti, kas yra kas. Viskas nuolat keičiasi, ribos trinasi.“

Karolis: „Gal tai kaip tik suteikia daugiau laisvės, gali kurti nebijodamas, laisvai reikšti savo mintis ir pasiekti daugiau žmonių. Buvimas „SoundCloud“ reperiu ar panašiu nenužudo galimybės būti pogrindyje. Ypač jei viena pogrindžio savybių įvardintume kalbėjimą uždraustomis ar nepopuliariomis temomis.

Mums pradėjus groti, „Skylė“ dar nebuvo tokia hip vieta, kaip dabar. O kalbant apie Alytaus sceną – anksčiau ten daugiau visko vyko. Dabar yra tik paskutinis vėliavnešys „Feniksas“, ir viskas. Niekam nieko nereikia. Nematau jokių ženklų, kad ten kas nors darytųsi. Pasikeitė kartos. Senokai jau girdėjau, kad kas nors kokiame nors garaže kas nors vyktų. Rokelio grupių atsiranda, nes ne viena mokykla turi savo instrumentų ir skatina groti, bet iš to ir gimsta tokie cover bandai.“

Praėjusią vasarą „pionieriai“ pagaliau pristatė debiutinį albumą „No Real Friends“ jau minėtame „Devilstone“, o rudenį sugrojo (kol kas) paskutinį koncertą. Kaip jie patys sako, dabartinis grupės statusas yra on hiatus, nes Lukas išvyko studijuoti į Angliją.

Lukas: „Šiuo metu esu Bristolyje, studijuoju garso režisūrą ir mokysiuosi dar trejus metus. Man čia labai patinka: galiu dirbti profesionaliose įrašų studijose su brangia įranga, o ir dėstytojai – aukšto lygio, visi dirbantys toje srityje, ne kažkokie teoretikai. Buvo minčių repetuoti per atstumą. Pavyzdžiui, kas nors sukuria ir įrašo rifą, įkelia į „Dropboxą“, kiti paklauso ir „užkuria“ ant viršaus. Bet nemanau, kad mums tai pavyktų.

Mūsų repeticijose būna labai daug garso – negalim be triukšmo. Ši atskirtis mūsų kaip muzikantų tikrai nenužudys. Visi trys užsiimam šalutiniais muzikiniais projektais, tikiuosi, ir kaip grupė išsilaikysim. Mane visada žavėjo ne žanrai, o emocinė išraiška, kuri gali būti grubi ir panašiai. Dar iki atsirasdamas šioje grupėje, buvau jų fanas ir klausiausi su dideliu malonumu. Dabar groti kartu yra savotiška emocijų viršūnė.“

Vis dėlto pastarieji metai grupėje ne visada buvo emocijų viršūnėje. Šarūnės Bručaitės ir Augustės Smailytės sukurtame albumo „No Real Friends“ viršelyje ant skirtingų daugiaaukščių stogų stovintys Gabrielius ir Lukas su Karoliu tarsi atsisveikindami moja vieni kitiems.

No Real Pioneers "No Real Friends" viršelis

Gabrielius prisimena: „Viskas prasidėjo nuo žodžių žaismo, bet kartu tai atspindi ir grupės realybę, mūsų atitrūkimą vienas nuo kito tam tikru metu, prieš rašant albumą. Kuriant bei įrašinėjant viskas grįžo. Tiesiog retai susitikdavom visi kartu, Lukas su Karoliu gal dažniau, aš atskirai. Keičiasi laikai, keičiasi požiūriai, keičiasi pasauliai. Kaip vyriausias iš mūsų, matau, kad kai kurie draugai tiesiog pradingsta. Kai kažkas vienas užgožia kitą, tai ir to fun gali nelikti. „No real fun“ – kito albumo pavadinimas (šypsosi).“

Iš pradžių tai buvo savęs traukimas per dantį. Labiausiai gal Gabrą traukdavom, bet galiausiai išėjo, kad aš išvažiavau – turėjau viršelio nuotraukoje atskirai stovėt… – ironizuoja Lukas. – Kai sugalvojau išvažiuoti, pradėjau tvarkytis dokumentus ir portfolio, ruoštis egzaminams, nusprendėm įrašyti ir išleisti albumą. Labai daug dėmesio skyriau „pionieriams“ ir tuomet supratau, kad jau gerą pusmetį nebuvau susitikęs su savo geriausiu draugu. Per tą laiką mūsų gyvenimuose daug visko pasikeitė. Atrodo, skiri laiko draugams, bet kažką palieki už nugaros. „All We Love We Leave Behind“ (amerikiečių metalcore grupės „Converge“ albumo pavadinimas – D. K.).“

Karolis: „Grupė visada atima daug laiko, kurį galėtum skirti sau, savo mylimiesiems ir artimiesiems: rašiau bakalaurą, plius dirbau, plius su mergina norėjosi kažkiek kokybiško laiko praleist. Tam tikrose vietose teko shortcutus daryt. Bent jau aš asmeniškai tikrai pajutau, kad norint daugiau skirti grupei, esi priverstas kitur trumpint. Esame daug su Luku šnekėję, kiek gyvenimo momentų „pionieriai“ padėjo pereiti. Kūryba, buvimas kartu, koncertų planavimas ir pasiruošimas – visa tai padeda užmiršt užknisančią rutiną ir visokius gyvenimo trūkumus. Mūsų tematika – žmogaus emocinė būsena, jo situacija realybėje vienu ar kitu momentu.“

Devynis albumo „No Real Friends“ kūrinius vaikinai nusprendė įrašyti savo jėgomis. Muzikantai iki šiol džiaugiasi atsivėrusia kūrybine laisve ir galimybe įrašinėti nejaučiant spaudimo, neišvengiamo dirbant profesionalioje studijoje.

Gabrielius: „Turėjom daugiau laiko ieškojimams, papildomoms stavkėms. Pavyzdžiui, nebuvo išbaigtos surepetuotos vokalo partijos, dalį jų sudėliojome įrašo metu. Taip pat turėjom galimybių pasitaisyt. Buvo tiek gitarų overdubų, kad realiai reikėtų mažo orkestro.“

Lukas: „Tai buvo mano (beveik) krikštas. Prieš tai įrašinėjau grupę Antonio Risqué. Supratau, kokių klaidų buvau pridaręs procese ir stengiausi jų vengt. Pagrindines taisykles – iš pradžių būgnai, paskui visa kita – išlaikėm, bet darbo tempai skyrėsi. „Ymir Audio“ per 2 dienas įrašėm vieną gabalą, o čia užtrukom daugiau nei mėnesį. Atsargoje visada turėjom labai daug takelių, bet galiausiai iš viso panaudojom, tarkim, keturis gitaros variantus.

Naudojom techniką, kurios iki tol nebuvom bandę. Įrašėm gitarą ir paskui tą partiją leidom per kitokius stiprintuvo nustatymus. Kitąkart nusinešėm visą aparatą į priešais esančią studiją – Sheep Got Waxed buvo neseniai iš jos išsikraustę – visiškai tuščia ir labai fainai aidėjo. Ten ir būgnus įrašiau, ir reampinom daug dalykų. Ir vokalų dalis ten įrašyta, ypač singalongų.“

Karolis: „Tą albumą kūrėm apie trejus metus, tik paskui įrašinėjom. Nebuvo lengva rasti geriausią skambesį. Vieno gabalo pagrindą sudėlioji per vieną repeticiją, kitą gimdai pusę metų ar net ilgiau. Pavyzdžiui, „Great Success“, kodiniu pavadinimu „Greitas“,labai ilgai gimdytas. Grįždavome prie jo, paskui padėdavome į šoną. Jis reikalavo nemažai darbo, kol pasiekėme tokią versiją, kuri yra albume. Berods, dar 2015-aisiais pradėjome… O boso partija išsivyniojo tik pačiame įrašų gale.

„Song of Sirens“ – turbūt lengviausiai gimęs gabalas. Pykšt pokšt ir padarėm. Žodžiai gal ilgiau užtruko, bet instrumentinė dalis labai greitai susidėliojo. Aišku, kartais būna, kad įrašai savo partiją ir pasirodo, kad ji ne taip gerai skamba kaip repeticijose. Tuomet tenka kažką pergalvot. Bent jau man buvo nemažai tokių atvejų.

Atsimenu, visąlaik turėjom omeny, kad kuriame albumą, o ne atskirą dainą. Kai kuriuos motyvus derinome tarpusavyje. Man tai primena, kaip savo albumus anksčiau dėliodavo, tarkim, japonų grupė „Mono“, kur nuolat atsikartodavo gitaros rifas.“

Gabrielius: „Yra net trys kūriniai, kuriuose naudojamas tas pats motyvas. Dar dviejuose pasikartoja kitas motyvas.

Šiame albume yra keletas vietų, kur pabandžiau ne rėkti, o padainuoti. Gal kažkiek pavyko. Geriau pavyko Karoliui Navašinskui-Kirui („Faršas“, „Seagull Overseas“, „Vidinė Ramybė“ ir kiti projektai – D. K.) paskutiniame albumo gabale „The Party“. Jis viename projekte atliko vokalines partijas ir Lukui labai patiko – nusprendėm pabandyt. Atsirado tinkama daina, nusiuntėm ir jis labai greitai sugalvojo vokalo partiją. Dar ir panaudojo dalį mano žodžių. Man būtų buvę fiziškai sunku toje vietoje ką nors įdomaus atlikt.

Buvom jau beveik viską įrašę, sėdėjom su Luku studijoje ir pradėjom eksperimentuoti. Turėjom daug tuščių butelių ir skardinių, įjungėm mikrofonus ir visai įdomiai išėjo. Beje, to paties „The Party“ pabaigoje įrašytas Luko rėkimas. Jis dar ir vieną gitaros partiją įrašė, kurią buvau pamiršęs ir negalėjau sugrot. Per klaidą buvau ją sugrojęs, pirštas netyčia „nukrito“ ir nuspaudė taip, kad pasigirsdavo tokios natelės. Man nepasisekė to atkurti.“

Karolis: „Esam linkę eksperimentuoti. Tiek įrašinėdami, tiek ir formuodami grupės skambesį. Daug visokių dalykų išbandėm, kad gerai skambėtume ant scenos. Dažnai diskutuojam, ką dar galėtume padaryt su tuo, ką turime. Jei neturime, galbūt verta nusipirkt ar pasiskolinti. Ilgai žaidėm ir ieškojom. Nemanau, kad čia jau pabaiga.

Esam bandę spaust, bet tuomet kaip tik sunkiausiai sekdavosi. Ne visi gali kurti under pressure, stengiamės su tuo susigyventi. Jei natūraliai teka, tai teka, jei ne – repetuojam senus. Todėl su leiblu rimtai dirbti būtų sunkoka…“

Vis dėlto grupė pasiūlė albumą išleisti „Zona Music“, kurios vadovas Dovydas Bluvšteinas nuo seno garsėja kaip Lietuvos nepriklausomos muzikos pilkasis kardinolas. Muzikantai norėjo „No Real Friends“ vinilo formatu, todėl ieškojo žmogaus su atitinkamomis žiniomis bei patirtimi.

Gabrielius: „Zona“ – senas, gerbiamas leiblas – pagalvojom, kodėl gi ne. Deja, pritrūko laiko – žinojom, kad Lukas išvažiuoja, ilgiau, nei tikėjomės, užtrukom su įrašais – supratom, kad leisti vinilą komplikuota, nes neaišku, kaip ateityje bus su koncertais.“

Lukas prasitaria, jog šiuo metu ne tik studijuoja, bet ir miksuoja naujos lietuvių grupės Egomašina įrašą. Su Gabrieliumi ir Karoliu susitinkame suomių Aus Tears koncerte Vilniuje. Jau kitą rytą suomiai pavežėja Gabrielių iki Lenkijos, o iš ten jis tranzuoja į Berlyną – kol kas on hiatus ne tik „pionieriai“, bet ir Red Water – kitas projektas, kur jis groja bosine gitara. Tuo tarpu Karolis su draugais iš Latvijos grupių Parara ir Gene Kruppa muzikuoja indie projekte Banga, kurio albumas turėtų pasirodyti ateinančią vasarą. Ateitis miglota, tačiau „pionieriai“ vis dar nori groti.

Karolis: „Visi vieningai norime toliau kažką daryt, kai tik atsiras proga. Buvo Lukas grįžęs tėvų aplankyt, iškart susirinkom pagroti. Nors ir be konkretaus tikslo. Dažniausias klausimas, kurį girdžiu pastaruoju metu: „Tai ką dabar su „pionieriais? Neieškot kito būgnininko?“ Ir tuomet pasakoji: ne, mes kaip šeima, nekeisim vieni kitų. Turiu pasirašęs skriptuką tokiems atvejams.“

Internete:

facebook.com/NoRealPioneers

norealpioneers.bandcamp.com

instagram.com/norealpioneers

lmic_logo-lt-page-001