Solo Ansamblio akrostichas ir dansingas

[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]

Su Solo Ansamblio nariais Jonu Šarkumi ir Vytautu Leistrumu susitinkame jiems ką tik baigus būsimo koncerto dekoracijų techninę patikrą. Po kūrybinės pertraukos Solo Ansamblis pristato naują kūrinį „Dansingas“ ir jo vinilinę plokštelę – kovo 29-ąją grupė kartu su italais Boot & Tax pasirodys klubo „Kablys“ didžiojoje salėje.

Singlas tęsia ketverto kuriamą „liūdnojo šokio“ (sad dance) žanrą, kurį išgirdome pirmajame grupės albume „Roboxai“ 2016-aisiais. Kartu su Jonu ir Vytautu grupėje groja kolegos iš „Atviro rato“ ir „Jaunimo teatro“ – Giedrius Kiela ir Sergejus Ivanovas. Naktiniu miestu pulsuojančioje grupės kūryboje persipina elektroniniai garsai ir išskirtinai lietuviški tekstai.

Po debiutinio albumo pasirodymo M.A.M.A. apdovanojimuose Solo Ansamblis buvo nominuotas net keturiose kategorijose: Metų proveržio, Metų albumo, Metų alternatyvos ir už daugiausia dainos perklausų asociacijos AGATA portale „Pakartot“ (laimėjo Metų alternatyvoje). Apdovanojimų ceremonijoje kvartetas pasirodė su išskirtine viešnia – 80-mete Jūrate Dineikaite, pirmosios Lietuvos moterų roko grupės Bitės įkūrėja. Beje, ji kadaise grojo orkestre kartu su Vytauto seneliu.

Per kelerius metus Solo Ansamblis“ sugrojo beveik visuose Lietuvos klubuose ir festivaliuose: nuo „Velnio akmens“ iki „Sūpynių“ bei kol kas didžiausioje savo scenoje „Galapaguose“. Muzikantai taip pat išmaišė visus pagrindinius showcase festivalius Europoje: nuo „Tallinn Music Week“ iki „Reeperbahn“ Vokietijoje ir „Eurosonic Noorderslag“ Nyderlanduose. Specialiai „Lewben Art Foundation“ projektui-parodai „Kolekcionuojant hitus“ pagal menininko Alfredo Jaar fotografiją grupė pristatė kūrinį „Piligrimai“. „Vienareikšmiškai labai stiprus kūrinys – tiek socialiai, tiek politiškai aktyvus garso takelis, paįvairinantis Alfredo Jaar fotografijos interpretacijas“, – sakė parodos organizatoriai.

Naujasis singlas „Dansingas“ iš pažiūros sukonstruotas visai paprastai – kūrinio tekstą sudaro 27 atskiri tarptautiniai žodžiai. Dainoje jie virsta elektroninėmis ritmo mašinomis ir gitaromis apipintais kodais, globaliais simboliais, kurie gali būti suprantami bet kurioje pasaulio vietoje. Grupė džiaugiasi partneryste su fotografe Laima Stasiulionyte, kurios vizijos padeda kurti dainoje vartojamų žodžių legendą. Beje, šiandien organizuojamos “Dansingo” sutiktuvės ir Laimos darbų paroda.

Tuo tarpu sėdami su Jonu ir Vytautu prie kavos ir pradedame klausimus pagal Solo Ansamblio akrostichą. Prieš kelis metus jie mums sakė, kad nebevaidina muzikos.

S – sad dance ir „Dansingas“

Vytautas: Dansingas yra vieta įvykti sad dance’ui.

Jonas: Lietuvių kalbos žodyne „dansingas“ reiškia šokių aikštelę restorane arba kavinėje, bet turbūt kiekvienam kyla skirtingų asociacijų. Žinoma, tai bet kuriuo atveju susiję su šokiu. Mums tai – savotiška jėga, besiskverbianti į asmeninę ir socialinę erdves, iškelianti tam tikras problematikas, išjudinanti visuomenės ir mūsų pačių skaudulius.

Vytautas: Kūrinio tekste dėliojome žodžius kaip simbolius. Norint galima sujungti juos į kažkokią asociatyvinę istoriją. Tarkim, „dendis“, ar ne? Šiek tiek lyg ir pašiepiam puošeiviškumą, bet nekritikuojam. Tiesiog išdėliojam viską ir paliekam erdvės priimti ir vertinti kaip norisi. „Dansingas“ kviečia iššokti savo problemas ir kompleksus. Kaip Sergejus kažkada sakė: „Muzika yra stiprūs vaistukai.“ Bent jau man asmeniškai atrodo labai gerai, jei kažkam mano muzika gali būti vaistukais. Ne vienas juk gydėmės išsiskyrimus liūdnomis dainomis.

Jonas: Savo kūrybą traktuojame kaip procesą, o ne kaip rezultatą. Tekste visada vengiame didaktikos, nesakome, taip yra gerai, o taip – blogai. Negrūmojame pirštu. Stengiamės klausytojui palikti erdvės, kurioje jis pats toliau kurtų savo istoriją. Ieškome daugiaplaniškumo ir daugiasluoksniškumo, kad kaskart girdėdamas tą pačią dainą vis galėtum atrasti naujų dalykų.

O – opera: „natūraliai dėliojasi tokios rapsodijos, operos“, – pristatydamas kūrybinį procesą sakė Vytautas

Vytautas: Ne aš tą sakiau (juokiasi). Bet, tarkim, „Netildai“ – gal labiau fuga?

Jonas: Niekada nestatome savęs į rėmus. Nedarome kūrinių po 3 minutes, kad pagrotų radijas. Net negalvojam apie tai. Nesvarbu, ką grojam: ar postpanką, ar techno, bandome atrakinti dainą ir atmosferą, kurią tuo metu kuriame. Galbūt kažkam tai kliūna – norėtų daugiau stilistinio vientisumo. Bet labiau atsižvelgiam į kiekvieno kūrinio pasaulį ir jo savitumą, nei bendrą stilistiką. Leidžiam dainai vystytis…

Vytautas: …diktuoti jai savo tempą. Galbūt todėl pastaruoju metu mūsų kūriniai ilgoki. Ir kiekvienas jų – iš kitos operos (juokiasi). Nors kartais gali iš tikrųjų atrodyti visi iš skirtingų operų, bet visus kūrinius jungia tas pats kūrybinis principas – leisti gabalui pačiam skleistis ir neforsuoti nei trukmės, nei skambesio atžvilgiu.

Kas yra opera? Muzikinis draminis stambios formos kūrinys. Tai būtų artimiau mūsų koncertams – dekoracijos, time code’ai, vizualizacijos, šviesos, muzika. Visa tai surišame į sad dance operą. Na, gal lengvesnį žanrą – operetę.

L – „Limonadas“. Pirmo albumo tema buvo vienatvė, naujuose kūriniuose atsirado santykiai. Vienišas žmogus pradėjo bendraut?

Vytautas: Santykiaut…

Jonas: Iš tikrųjų gal net nebuvom sau to įsivardiję. Sąmoningai vidinio herojaus nevystome, tačiau vis tiek kūryboje atsispindi mūsų asmeninės ir kolektyvinės patirtys – auga vidinis žmogus. Paauglystėje vienas rėki: „Fuck the system!“, o vėliau dainuoji, kaip myli visą pasaulį. Paskui pradedi su žmogumi gyventi, tampi atsakingu ne vien už save, atsiranda buitis, kritiniai momentai ir trintis, vaikai, šeimyniniai džiaugsmai – paprasti dalykai, įtakojantys ir kūrybinį gyvenimą. Nori nenori, tai atsispindi.

Vytautas: Senatvėje 85-tame „Solo ansamblio“ albume bus gongų terapija. Sakyti, kad kito albumo tema bus santykiai, truputį per siaura, bet gali būti, kad tai bus savotiškas leitmotyvas.

Jonas: Bet vienatvė niekada nedings, nes gimėme ir mirsime vieni.

Vytautas: Viskas gerai su vienatve – žvelgiu į save. Kreipiu dėmesį į save. Santykiuose kreipiu dėmesį ne tik į save, bet į save santykyje su savimi, kitais asmenimis, pasauliu. Tai yra jau platesnis žvilgsnis. Ir jis tikriausiai brandesnis. Paantrinsiu Jonui: mūsų tekstai paremti autentiška patirtimi. Iš tikrųjų dainuojame apie tai, kaip kas kam yra. Kartais pavyksta nepateikti to labai tiesiogiai. Leidžiame, kad kūrybą veiktų kasdienybė. Aišku, galima būtų susigalvoti savo pasaulį, savotišką braižą arba atrasti, kas „eina“, ir tai kurti… Sunku pasakyti, kuris kelias geresnis. Spaudžiam savo citrinų sultis.

Jonas: Visi suneša skirtingas patirtis ir bando padaryti limonadą. Išeina savotiškas vidinių dalykų suplaktukas, kuriame skirtingi žmonės bando atrasti sąlyčio taškų.

Vytautas: Kiekvieną kartą naudojame kitą receptą. Pavyzdžiui, gali būti taip: Jonas atsineša citrinų sulčių, visa tai praskiedžiame iki tinkamos konsistencijos, pridedame savo saldiklių ir visi kartu užgazuojam. Dažnai būna, kad ir kiti papila iš savęs rūgšties papildomai.

Jonas: Tuomet uždedam dangtelį, kad nesimatytų, ką geri.

O – originalumas ar profesionalumas?

Jonas: Labiau būčiau už originalumą, kuris man asocijuojasi su klaida. Profesionalumas klaidos neleidžia. Labai asmeniška, bet man atrodo, kad iš klaidų gimsta originaliausi ir gražiausi dalykai. Kartais, atrodo, žinai, kaip viską daryti, kaip turėtų būti, – tada labai sunku save išmesti iš rėmų. Įrėminęs save jautiesi saugus. Sunku atitrūkti nuo to, ką žinai, kas teisinga.

Vytautas: Aš irgi – už originalumą. Kas yra profesionalumas? Kokybė ir patikrinti keliai: kur, kas ir kaip veikia. Esu už profesionalumą, kuriame lieka vietos skleistis klaidai. Tokį laisvą profesionalumą.

Mums labai pasisekė, kad keturiese sumaišom vis kitokį kokteilį. Niekas neuzurpuoja kūrybinės erdvės. Pradėdami maišyti, nežinom recepto. Intuityviai sekam, kur tai veda. Lyg ir įsivaizduojam kur, bet dažniausiai nuveda dar kitur – į nepažintą lauką, o tai ir yra kūrybinio atradimo džiaugsmas. Pirmojo albumo įrašų dvikovose nugalėjom. Sakydavo, taip niekas nedaro, taip negalima, bet atsakydavom, kad norim būtent taip daryt.

M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje harmonijos ir solfedžio pamokose mokė akordų sekų. Tarkim, po 5-to laipsnio negali eiti 4-tas, bet… gražiausiai skambėdavo būtent tuomet, kai 4-tas eidavo po 5-to, kai būdavo laužomos klasikinės muzikos teorijos taisyklės. Visos tokios „neteisingos“ sekos jaudindavo ir griebdavo už širdies. Buvo mokoma profesionalumo, bet gražiau skambėjo taisykles laužantis originalumas. Tačiau nepritariu taisyklių laužymui vien tam, kad būtų originalu. Nieko gero nesu išprotavęs, geriausi dalykai prisisapnuoja, patys išlenda priešmieginėje būsenoje.

Jonas: Palyginus su pirmojo albumo įrašais, žinome daug daugiau. Kaip galima techniškai, kaip negalima, visokių fintukų bajeriukų. Kitas albumas bus tikrai brandesnis. Bet tuo metu, kai šovėm tą albumą… dabar klausant už galvos imiesi, kaip buvo galima taip daryt. Bet gal kaip tik buvo toks metas, kai žmonėms ir reikėjo… tikrumo.

A – aktoriai ar muzikantai?

Jonas: Vienas kitam netrukdo, daug dalykų pasiimi iš vieno, dedi į kitą ir atvirkščiai. Pastaruoju metu laikau save kūrėju, ieškotoju, o menininkas gal banalokai skamba. Šiaip mano profesija yra aktorius. Tuo didžiuojuosi ir mėgstu tai daryt, ypač – vaidinti vaikams. Matau to prasmę ir misiją. O muzika, nors pastaruoju metu užima labai daug laiko, yra savotiška alternatyva. Tačiau tiek spektaklis, tiek koncertas yra scenos menai. Kad ir kaip gerai grotų muzikantas, man keista, kodėl jis sau nepadeda. Juk koncertuose žmonės ne tik užsimerkę klausosi, bet ir žiūri. Ir kai žmonės nepadeda sau nei apranga, nei mizanscenomis… Nesakau, kad reikia maivytis. Tiesiog padėti muzikai suskambėti geriau. Savotiškai apsivogi, jei tuo nepasinaudoji.

Žinoma, Solo Ansamblyje yra daug teatro, bet ne tiesiogine, o bendresne prasme – atmosferos suvokimo, scenografinio vientisumo… Grodami vaidybos atsisakėm Teatre labai daug nuo ko priklausai, atlieki tam tikrą konkrečią funkciją, o čia esame viskas viename: režisieriai, aktoriai, kompozitoriai, strategai, filosofai. Kaip tėvai to kūdikio.

Vytautas: Aš Joną tikrai matau kaip žmogų, vykdantį kūrybines idėjas ir tam turintį tiek aktorinių, tiek muzikinių įrankių. Pats gimiau muzikantų šeimoje, Čiurlionio menų gimnazija ir taip toliau, iš pradžių buvo 12 metų muzikos, tuomet – studijos ir 10 metų darbo teatre. Man atrodė, kad nevaldau aktorystės instrumento taip, kaip norėčiau. Buvau lyg nepatenkintas, o gal tiesiog negalėjau apleisti savo dievinamo muzikinio instrumento. Atsivėrė galimybė ne tik groti savo muziką, kaip buvau įpratęs, bet ir ją kurti. Žinios teatre ir kasdienis buvimas scenoje labai padėjo suvokti, kaip savo muzika galiu padėti spektakliui.

N – „Netildai“: „Kai daužo radiatorius, bet tu vis tiek netildai muzikos“

Jonas: Išvažiavo šeima savaitei į Palangą. Ilgą laiką nebuvau buvęs vienas namuose. Kelis vakarus iš eilės atsiguldavau ant kilimo ir garsiai klausydavausi muzikos. Vienatvinė pankūcha – labai fainas potyris. Dabartiniame pasaulyje, ypač gyvenant mieste, visko labai daug. Galbūt todėl ir atsirado ta vienatvės tema, nes retai būni vienas. Kartais net nebemoki būti vienas. Todėl bent per kūrybą sakai, kaip būtų gera pabūti vienam. Gulėjau, klausiausi muzikos ir daužė kaimynai per radiatorių apie trečią valandą nakties. Atsinešiau tai į studiją, ten viskas persiformatavo dar kitaip.

Vytautas: Labai sunku būti tuo, kuris nedaužo į radiatorius. Santykis su sūnumi mane patį brandina: lyg ir norėčiau kažką pasakyt, pataisyt, bet, galvoju, pabandom pasikeist vietomis – ar jis norėtų tai išgirst? Ar aš būdamas jo vietoje norėčiau tai išgirst? Tai visur galioja: gatvėje, vairuojant… Pabandyt suprasti žmogų, įsivaizduoti save jo situacijoje. Nemokyt ir netaisyt, o jei ir taisyt, tai visų pirma save. Sunkus darbas, kol tai tampa įpročiu. Reikia daužyti į savo radiatorius.

Jonas: Aplink daug neapykantos ir niekinimo, heitinimo kultūra. Ypač Vilniuje. Dabartinė hipsterių karta turi labai svarią nuomonę – jos pasaulio suvokimas ir gyvenimo filosofija yra svarbesni už bandymą suprasti, kur ir kodėl, kokioje aplinkoje, kodėl ir kam esi, kaip čia atsiradai ir ką nori pasakyt. Visiškas egocentrizmas… Aplink labai daug žmonių, užimančių visažinio poziciją. Labai sunku su tokiais bendrauti, kai ne viską žinai. Tiesiog pavargsti klausytis monologo, apsisuki ir eini ieškoti dialogo. Monologo karta, norinti pasakyt, o ne išgirst. Man kažkada pasakė: „Tu pamąstyk. Nedaeina? Labiau pamąstyk ir paskui pasikalbėsim.“ Nors matosi, žmogus pats nežino atsakymo, tokie išsireiskimai yra tarsi savisaugos kaukė.

Vytautas: Visų priežasčių čia neišvardinsim, bet, man atrodo, viena pagrindinių – nesaugumo jausmas. Jei tokiame informaciniame triukšme neturi savo nuomonės ir tyli, vadinasi, tavęs nėra. Tai gąsdina žmones ir jie užsideda savigynos kaukes.

S – showcase festivaliai

Vytautas: Pripažįstu, jog iš tiesų esame showcase’ų veteranai, bet džiaugiuosi, kad šiemet iš embriono jau ritamės normalių koncertų link – pradėsim eiti į darželį. Turim pakvietimų į keletą tarptautinių festivalių, bet dar reikia viską suderinti. Viena užsienio įrašų kompanija kalbina sudaryti įrašo sandėrį. Mūsų vadyba „Damn Good“ showcase’uose dirba labai linksmai nusiteikę – aria juodai, mezga kontaktus. Jie vadybina įdomią kompaniją: ba., Lilas ir Innomine, Skamp ir mes. Benas toks kaip rėkiantis paauglys brolis, o tie – kito tėvo vaikai. Beje, dabar esame pretty damn good restaurant – va, parašyta (rodo į užrašą vitrinoje).

Man showcase festivaliai asocijuojasi su kova dėl techninių sąlygų išpildymo. Visada vežamės savo dekoracijas, savo pultą, prašome scenos išmatavimų, skambinamės su apšvietėjais. Siunčiame viską surašytą raideryje, o dažniausiai būna, kad jie tą raiderį pirmą kartą atsiverčia tik mums atvažiavus… Nors „Eurosonic Noorderslag“ ne veltui yra didžiausias, nes geriausias. Ten labai geras pasiruošta. Dar susipažinom su tokiais eks-čiliečiais Nova Materia – vadinkim juos prancūzais, nes dabar gyvena Paryžiuje. Galbūt atsivešim juos kartu pagroti.

Jonas: Nors ir labai kritiškai žiūrėjom į tokius renginius, vis dėlto juose radome daug kontaktų. Iš tikrųjų showcase renginiuose sudėtinga ir pasirodyti – publiką daugiausia sudaro renginio delegatai. Jie pavargę, nenori niekur eiti. Jei ir patinka, tik palinkčioja galvą. Nebent labai vėlu ir būna gerai išgėrę, tuomet koks vienas pradeda šokti. Bet jautiesi tarsi vitrinoje. Tavęs ateina įvertinti, o dar liūdniau, kai net neateina…

„Eurosonic Noorderslag“ iš tikrųjų patiko. Ir patys daug naujos muzikos išgirdome. Gera atmosfera. Mūsų koncertas vyko vietinėje Groningeno dailės akademijoje. Ten mokėsi ir mokosi keletas lietuvių. Kadangi festivalio bilietai brangūs, jie po paskaitų visą dieną iki pat mūsų koncerto neišėjo iš pastato. Ir net savo kursiokus įtikino pasilikti. Užsisuko gera vakaruška.

A – asmeninis gyvenimas?

Vytautas: Toliau kuriu muziką. Mėgstu ir „paprastąją“ klubinę muziką – susistatęs sintezatorius ir būgnų mašinas, pasukioju rankenėles. Groju afrikietiškais būgnais. Man labai patinka ritmas – mėgstu visomis prasmėmis į jį gilintis. Kartais patinka pasportuoti, kai užsibūnu studijoje.

Jonas: Kartais pagroju kaip selektorius Šarqs. Kuruoju renginių seriją, dedikuotą Žvėryno socialinei kultūrinei erdvei. Man dabar kūrybinis pikas – turiu labai daug minčių ir projektų. Tik nelabai yra tam laiko, nes norisi ir su šeima pabūti. Mūsų artimieji visada šalia kūrybos. Buvo visokių etapų: ir pakilimų, ir nepripažinimo, ir neprisipažinimo… Nori nenori, išgyveni emociškai, o šeima – visada šalia.

Vytautas: Mano žmona prižiūri Solo Ansamblį nuo kūdikystės. Matė jį ir tokį, ir anokį. Buvo, kad investavome į tai daug laiko, o nebuvo jokio rezultato. Virgutė anksčiau dirbo Vaikų teisių apsaugoje, bet metė šitą darbą ir išėjo į kiną – dabar aš jos nebematau. Man labai lengva ją suprasti ir jai dabar aiškiau, ką naktimis teatre veikdavau. Solo Ansamblis netgi sujungia mūsų šeimas. Jei vasarą kur nors pajūryje vyksta „solodiskoteka“, važiuojame visi kartu, prisijungia draugų – atvykstame su svita, savotiškas šeimyninis-socialinis vienetas.

Kalbant apie kitus. Sergejus sportuoja – žaidžia lauko tenisą. Dalyvauja varžybose ir kartais net laimi. Giedriukas yra senas užkietėjęs žvejys ir gamtos mylėtojas. Stengiasi to neapleist, nors dabar turi du vaikus: vieną supermažą, o kitą mažą. Išgyvena įvairius stiprius asmeninio gyvenimo etapus.

M – manekenai

Vytautas: Šiandien kaip tik testavome „Dansingo“ dekoracijas. Sunkūs tie manekenai, ir vežtis, ir neštis. Kalbėjome, kad reikia gal ko nors lengvesnio. Atnešė medžiagą, o ji – dar sunkesnė, keturiese vos galėjom pakelt. Dabar kai pašviesime, bus nebe manekenai, o titanai.

Jonas: Manekenų tema – neišsemiamas šaltinis. Nuo dirbtinumo ir plastiko santykiuose bei visuomenėje iki žmogaus kaip objekto. Vienam koncertui susirinkome daug manekenų ir iškabinome po visą erdvę, o vėliau kilo idėja iš jų pasidaryt savotišką paveikslą.

Vytautas: Atsimenu tą momentą. Skambina Jonas ir sako: „Išleidom albumą „Roboxai“ ir pristatėm su manekenais, iškabintais erdvėje. Dabar leidžiam plokštelę, kurioje iš albumo telpa tik 6 gabalai. Toks sutrauktas albumas, išmeskim balses ir pavadinkim: „Slnsmbls Rbx“. Tas atskiras manekenų dalis irgi sutraukėme į vientisą didžiulį reljefinį paveikslą – pradėjo jie keliaut, ir keliauja iki dabar. Kankiname organizatorius: atvažiuoja, reikalauja dviejų dūmų mašinų, kabina kažkokį „reljefą“, garsistas traukia pultą lauk ir stato savo – visa perestroika. Toks kūrybinis pasaulis mums pasidiktavo, jame gyvename, toliau jį ir jame kuriame.

Jonas: Čia gal iš teatro atėjo… Atsimenu, mūsų dėstytojas Vladas Bagdonas sakydavo, jog vaidmuo, kaip ir viskas, susideda iš smulkių detalių. Mūsų gal ir kai kurie organizatoriai nemėgsta, ir vadybai sunku, nes esame be galo reiklūs, atrodytų, visiškai nereikšmingoms detalėms. Bet iš smulkmenų susideda tavo kuriamas pasaulis, norime, kad jame žmogus nebūtų manekenas, pasijustų saugus ir atsipalaiduotų.

B – Boot & Tax

Jonas: Tam tikru metu sau netiesiogiai įsivardijome, kad nieko nėra neįmanoma. Dažnai aplink girdi: čia neįmanoma, čia per sudėtinga… O su Solo Ansambliu ką susigalvojame, tą ir bandome padaryt. Jeigu reikia parašyti kokiam nors prodiuseriui į Ameriką, mes jam parašysime. Nesvarbu, kad neatsakys. Nepabandysi – nesužinosi. Užsienio festivaliams išsiuntėme apie 100 laiškų, atsakė vos keletas iš to šimto. Bet kažką susigalvoji ir darai. Taip ir su Boot & Tax – grodavom jų kūrybą „solodiskotekose“, smagi itališka muzika. Sugalvojom išleisti singlą, norėjom, kad būtų maža plokštelė, vienoje pusėje originalas, kitoje – užsienio atlikėjų sukurtas remiksas. Boot & Tax atrašė pirmi ir be jokių klaustukų: „Mes norim!“ Susirašinėjom, bendravom, siekėm, kad abu kūriniai būtų ryškūs ir turėtų skirtingą braižą.

Vytautas: Nerašėme visiems, kurie mums patinka. Pagalvojome, kam galėtų būti artima tos dainos medžiaga. Net nežinojom, kad pastaruoju metu Boot & Tax jau retokai ką nors daro kartu – abu turi skirtingus projektus. Vienas prieš kelias savaites EP išleido. Originalus mūsų kūrinys yra nuoširdus ir toks… rimtas, o kitoje pusėje Boot & Tax įnešė ir smarkumo, ir šviežio šmaikštumo.

L – Lietuva, nes kalbamės kovo 11-ąją

Vytautas: Labai sveikinu! Sąmoningai ir tyčia dainuojame tik lietuviškai. Kalbos skambesys yra dar vienas instrumentas, kurį naudojame ir nežadame atsisakyti. Nebent grotume išvis be teksto. Būtent lietuvių kalba yra viena mūsų skambesio sudėtinių dalių. Bet tenka gerokai paieškoti žodžių, kurie mums tiktų. Daug ir sąmoningai ieškome žodžių pagal skambesį.

Jonas: Lietuvoje dažnai sako, dainuokite angliškai, bet užsienyje niekas niekada nėra to sakęs. Žmonėms kaip tik daug įdomiau klausytis. Galbūt todėl, kad susiduriame su publika, kuri domisi ne vien popmuzika. Tai prideda egzotikos ir unikalumo. Net mūsų muzika nežinia kaip suskambėtų, jei uždainuotume angliškai. Nors lietuvių kalba labai nepatogi muzikai. Pavyzdžiui, sun is shining išverti į „saulutė šviečia“ ir iškart subanalėja.

Teisybė prieš save. Nori būti populiarus Europoje? Gali atlikti reikiamus ėjimus, pradėti dainuoti angliškai, mokytis dikcijos. Mes ieškome kitų kelių. Įdomu susigalvoti kokią nors formą ir joje ieškoti muzikos ir teksto žaismo.

Vytautas: Iš tiesų esame labai lietuviška grupė Lietuvai. Kalbame apie tai, ką lietuvis gali suprasti. Turiu omeny ne tik kalbą, bet visą aplinką, asociacijas, pažįstamą atmosferą. Galbūt koks vokietis tokios muzikos daug girdėjęs ir jam toks skambesys neįdomus, bet lietuviams tai aktualu. Bet jaučiamės ramūs, nes nepataikaujam nei aplinkai, nei sau. Jei vienas kuris ir pabando, tai trys neleidžia – labai geri saugikliai.

Mums Lietuva yra labai svarbi. Giedriuko tėvas gimęs Sibire, ir mano senelis dar vaikystėje su broliu ir seserimis buvo ten pat ištremtas… tačiau labai rūpi ir tai, kas vyksta dabar. Norime gyventi išsivysčiusioje, kūrybingoje, demokratinėje ir laisvoje šalyje. Džiaugiamės ir didžiuojamės kartais galėdami ta vėliavėle pamojuoti. Aukščiau visko su lozungais nekeliam, tačiau ji yra.

I – intro į Solo Ansamblio pasaulį

Vytautas: Įvadas prasideda jau nuo feisbuko puslapio, dizaino, spalvos, tęsiasi komunikacijos formuluotėje, toliau vystosi koncerto vietoje, dūmai, dekoracijos – visa tai žingsnis po žingsnio yra įvadas. Visomis priemonėmis stengiamės savo klausytoją atvesti iki to taško, kai jis susidurs tiesiogiai su muzika. Kaip sakė vienas budistas, mano visa diena yra pasiruošimas meditacijai vakare. Mūsų atveju dažniausiai jau nuo ryto važinėji, krauni, kabini ir kovoji, kad viskas įvyktų taip, kaip reikia.

O dar vienas papildomas įvadas – koncertuose visada pradedame nuo intro ir albume yra „Intro“. Turbūt ir kitame bus. Mums intro patinka.

Jonas: Apsiuostinėjimas, apsičiupinėjimas, kaip patalpa, kaip publika, kaip skamba ir – važiuojam!

S – Solodiskoteka

Vytautas: Iš pradžių padarėme feisbuke tokią kassavaitinę rubriką. Kiekvieną trečiadienio vakarą vienas mūsų pasidalindavo kokiu nors kūriniu. Dar vienas būdas įvesti į kontekstą, į savo kūrybinį pasaulį. Tai pavadinome „Solodiskoteka“. Kai pristatinėjome plokštelę „Rbx“, nusprendėme, kad tai proga pagroti tą plokštelę gyvai. Tuomet prijungėme ir „Solodiskoteką“ – visiems tas didžėjavimas ir selektinimas ant pirštų buvo, niežėjo rankos. Net nereikėjo ruoštis. Vos atsistojęs prie didžėjaus pulto, iškart pasijutau ten supergerai. Žiauriai patiko. Pirmą setą dar iš kompo per „Abletoną“ grojau… savo vestuvėse. Visi iškart pagyromis užmėtė – pradedančiojo sėkmė. Man patinka didžėjauti, jungti ir perdarinėti gyvai kūrinius. Jonui labiau patinka atranka ir vakarėlio dramaturgija, kažkoks pasakojimas. Kiekvienas turime savo priėjimą ir stilių. DJ mokyklos nelankėme, teisingai suvedinėti nesimokėme. „Solodiskoteka“ yra Solo Ansamblio šokių vakarėlių serija, kurią tęsime ir toliau.

Jonas: Bet jei kviečia, tarkim, į vestuves – iškart atsisakome. Nes žinome, kad prašys leisti vieną ar kitą gabalą, o „Solodiskotekos“ taisyklė tokia, kad grojame tik tai, ką patys norim. Dar viena „Solo ansamblio“ pasaulėlio dalis, kurioje nusimetame visas pretenzijas apie superdidžėjus, nesistengiame groti vien naujausios muzikos ar vien alternatyvos. Visiškai laisva tema.

Internete:

facebook.com/soloansamblis

youtube.com/channel

instagram.com/soloansamblis

lmic_logo-lt-page-001