Monikaze ir jos netyčia užloopinti garsovaizdžiai

Metų pradžioje Vilniuje koncertavo gana gerai pasaulyje žinoma gospel soul post-punk grupė Algiers iš Atlantos, JAV. Tą vakarą daug kas pirmą kartą pamatė ir išgirdo kylančią elektroninės muzikos eksperimentatorę Monikaze, pagal pasą – Moniką Zenkevičiūtę. Kūrėjos pasirodymas suintrigavo savo profesionalumu, originaliais sąskambiais ir gyvybingumu. Priešingai nei daugelis elektronikos kūrėjų Lietuvoje, Monika turi stiprų muzikinio išsilavinimo pagrindą, todėl jos galimybių spektras yra išties platus. Kūrėjos noras ieškoti ir eksperimentuoti greitai atvedė ją ant įvairių scenų: nuo festivalio “Jauna muzika” iki “Platformos”, nuo “Druskomanijos” iki pasirodymų festivaliuose “Postcosmos” ir “Yaga Gathering” šią vasarą.

LMTA kompozicijos absolventė kuria eksperimentinę elektroniką su išraiškingomis boso linijomis, kuriose ataidi džiazo, ambient, IDM ir kiti stiliai. Mergina taip pat kuria muziką teatrui ir performansams. “Ore” visada domina kūrėjai, kuriems sunku rasti tinkamą žanrinę lentyną. Visai gali būti, kad už kelių metų Moniką pamatysime ir renginiuose užsienyje ir, tikimės, jos “Resident Advisor” profilis pasipildys solidžiais įrašais.

Kokia melodija atplaukia iš vaikystės?

W.A.Mozart “Fantasia in D minor”, sesė labai daug ją grodavo pianinu. Yra ir daugiau melodijų, bet tokių, kur būtų gėda sakyt…

Nuo mažens kūrei muziką. Mokeisi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, vėliau įstojai į akademiją. Atrodo, gimei ir gyveni muzikos pasaulyje?

Teko užaugti visai meniškuose namuose, darydavom visokius dainų konkursus su sesėm ir broliu, žaisdavom teatrą, kurdavom pasakas. Lankėm privačias dainavimo pamokas, paskui ir muzikos mokyklą.

LMTA baigei kompoziciją. Ar dabar kurdama susiduri su tuo, jog tenka laužyti išmoktas tiesas ir kartais pasirodo, kad juoda vis dėlto yra balta?

Prisipažinsiu, jau pamiršau viską, ko buvau išmokusi, todėl sąmoningai susidurti su tokiu vidiniu konfliktu beveik netenka. Manau, viskas, ko išmokstame, net kai atrodo, jog pamirštame, galiausiai nusėda į pasąmonę, ten susilaužo ir persitvarko pagal tai, kaip toliau gyvename.

Viename kurse mokėtės keturios merginos ir vienas vaikinas – aiški persvara moterų pusėje, tačiau pasaulyje nuolat kyla diskusijos, jog muzikoje moterys patiria diskriminaciją, šiandien dažnas renginys, vengdamas konfrontacijos, savo programą sudaro ne muzikos kokybės, o lyčių lygybės principu. Kaip tu jautiesi muzikos pasaulyje, kuriame neva dominuoja vyrai?

Ar jūs mane irgi pasikvietėte remdamiesi lyčių lygybės principu? Man dažniausiai su šia problema tenka susidurti bendraujant su vyresnio amžiaus žmonėmis arba nelabai protingais. Tikiu, greitai situacija pasikeis ir stengiuosi daryti viską, ką galiu, kad taip ir įvyktų, tuo tarpu būna situacijų, kai tiesiog reikia sukąsti dantis ir pakentėti.

Į klausimą “Monika, gal bandysi tęst studijas šiuolaikinės muzikos programoj?” atsakei “Gali būti”. Jei nuspręstum tęsti, kokie būtų lūkesčiai? Kuo tave domina šiuolaikinė muzika?

Apsigalvojau, dabar labai norisi kurti. Minima programa buvau susidomėjusi dėl improvizacijos dalykų, norėjosi pagroti su daugiau žmonių, pabūti pozicijoje, kur reikia prisitaikyti, komunikuoti, išgirsti ir priimti kitų idėjas.

Pirmą kartą tave išgirdau ir pamačiau Algiers koncerte Vilniuje. Buvo gana netikėta, jog buvai pakviesta juos apšildyti. Kaip tai nutiko ir koks buvo tavo santykis su Algiers prieš ir po koncerto?

Man juos apšildyti pasiūlė renginio organizatorė, parašiusi feisbuke. Algiers iki šio pasiūlymo nebuvau girdėjusi ir tai buvo neblogas atradimas. Bendravom nedaug, nes prieš koncertus visada bandau susikaupti. Po koncerto jie atrodė labai pavargę, bet draugiški, apsikeitėm facebook’ais.

Minėjai, kad „muzikoje man svarbiausia dabarties akimirka: noriu ją kuo intensyviau išgyventi ir klausydamasi, ir kurdama. Kalbant paprastai – turi būt smagu!“ Kokie smagiausi pastarojo meto klausymo ir kūrybos momentai? Beje, ar pavyksta atsiriboti nuo turimų žinių ir neanalizuoti muzikos, o tiesiog klausyti?

Neseniai pabaigiau naują gabalą. Buvo žiauriai smagu, nes netyčia užloopinau tokią sekundės atkarpėlę, kurią norėjau ištrinti, bet ji skambėjo taip gerai. Klausiausi kokias 10 minučių, dainavau ir šokau savo kambary. Smagu.

O dėl klausymosi neanalizuojant – kai išgirsti kažką naujo ir gero, viską išanalizuoji, o tada paklausai dar 20 kartų nusiraminimui. Kartais išgirsti kažką, kas sukelia nostalgiją, tada kažkiek dienų bandai prisiminti, ką tau tai primena. Jei nepavyksta, geriau to dalyko nebeklausyti, nes pradeda trūkčioti antakis.

Kuo paviliojo elektronika, dėl kurios apleidai savo pagrindinę profesiją – muziką instrumentams? Kaip suprantu, sudomino pačios priemonės ir jų galimybės?

Nuostabu, kai gali įsivaizduoti bet kokį garsą ir jį pasigaminti. Nėra jokių ribų, instrumento tembro, balsovados taisyklių, diapozono, atlikėjo galimybių. Ir pats procesas žavi tuo, kad yra neatsiejamas nuo klausymosi, darai ir iš karto girdi, kaip tai skamba.

Kiek žinau, festivalyje “Postcosmos” pasirodysi su specialia šviesų instaliacija. Papasakok apie tai plačiau… Kokie dar renginiai pažymėti tavo kalendoriuje?

Instaliacijų autorius yra Giedrius Gurevičius. Žmogų atradau studijuodama akademijoje, jis čia dirbo “Balkono” teatre. Visada pilnas idėjų ir šiaip nerealus žmogus. Apie pačią instaliaciją nepasakosiu, kad būtų įdomiau žiūrėti.

Garso takelis dokumentiniam filmui apie gimtąją Klaipėdą – kaip jis skambėtų?

Būtų toks džiazas iš vandens ir žuvėdrų…

Internete:

facebook.com/monikazemusic

soundcloud.com/monika-ze