«Боль» tiki ašaromis

Prakalbus apie festivalį “Боль” ir atostogas Maskvoje, žmonių reakcijos buvo skausmingos. Galbūt todėl, kad “Боль” rusiškai reiškia skausmą. Iš pradžių televizijoje nugirdau vieno greitai sukonservatyvėjusio Algio nuomonę, kad, maždaug, normalūs žmonės savo noru į tą pusę nevažiuoja. Matyt, jam vis dar svastikos sukasi greitai. Kiti gąsdino, kad Rusijos sostinėje skausmingai brangu, treti – kad nesaugu. Vilniuje groję baltarusiai Molchat Doma pridėjo, kad “Bolfest” pasižymi chaotiška organizacija, didelėmis eilėmis ir grūstimis. Pasiruošėme blogiausiam scenarijui: nebus už ką valgyti, nieko nepamatysim, o gal dar ir pizdy gausim.

Dėl pateisinamų priežasčių mūsų valstybinės tarnybos vykdo aktyvią rusofobijos kampaniją – kaimynas tikrai nėra pats maloniausias. Ypač po to kai sumušė kelis kitus kaimynus, kurie lyg ir buvo draugai. Bet Maskvoje gyvena daugiau žmonių nei LT gyventojai x 5. Argi visi jie atsakingi už botoksinio Bloodimiro ir jo FSB činovnikų vykdomą politiką? Tas pat būtų sakyti, kad visi lietuviai pritaria Ramūno trashui ar Gitano nuosėdoms. Nėra tik balto ar juodo. Žinoma, Lietuvoje kapitalistinės demokratijos lyg ir daugiau: žiniasklaida ir visuomenė gali prispausti apsišikusį veikėją, tuo tarpu Rusijoje visi viską žino, bet tai nieko nekeičia. Yra priežasčių būti rusofobu, yra – ir rusofilu. Bet kuriuo atveju reikėtų atskirti Rusiją nuo ruso. Nors atstumas iki Maskvos panašus kaip iki Berlyno, morališkai ji atrodo gerokai toliau. Finansiškai prisideda nebent keliasdešimt eurų už vizą.

Paskutinį kartą į festivalį Maskvoje keliavau… 1991-aisiais. Tušino oro uoste vyko “Monsters of Rock” su Pantera, Black Crowes, Metallica, AC/DC ir keliomis vietinėmis grupėmis. Atsimenu begalinius gandus atvažiavus (pvz., kad viskas vyko praėjusią savaitę arba vietoj AC/DC gros Depeche Mode), nakvynes Baltarusijos stotyje ant kartono, masines muštynes ir skraidančius butelius koncerte, kareivio, praleidusio arčiau scenos, žvilgsnį ir milicijos arklio snukį virš savęs. Dabar viskas atrodo kaip sapnas. Ar aš tikrai ten buvau?

“Monstrai” Maskvoje griaudėjo rugsėjį, o tų pačių metų pradžioje įstojau į Bix fanklubą, kitaip – Vilniaus alternatyviosios muzikos klubą. Tai buvo visiškai naujas pasaulis – vaikinai ir merginos, mėgstantys panašią muziką, organizuotas palaikymas koncertuose. Gimtajame rajone mūsų tokių buvo vos keli. Po kelių mėnesių fanklubas ėmėsi organizuoti išvyką į Maskvą, kur “biksai” turėjo groti dideliame festivalyje “Rokas prieš terorizmą”. Deja, tuometinio paauglio tėvams situacija pasirodė pernelyg įtartina. Išvažiuoti nepavyko, tačiau įvyko lūžis ir buvo išgautas pažadas, kad nuo šiol – durys atsidaro. Rudenį į Maskvą susiruošęs vyresnysis brolis tiesiog nebeturėjo pasirinkimo…

Per 30 metų pasikeitė beveik viskas, išskyrus susidomėjimą muzika. Atsivėrus geležinei uždangai vakuumą užpildė Vakarų pasaulio garsai ir kurį laiką atrodė, kad Rytuose, be išsikvėpusio rusiško roko, nieko nėra ir nebus. Tokį įspūdį sustiprino ir pradžioje minėtos rusofobiškos nuostatos – save gerbiantis promouteris ilgai nedrįso vežti aktualių atlikėjų iš Rusijos. Tačiau prieš 6-7 metus ten vis garsiau suskambo naujosios rusiškos bangos atlikėjai. Jaunimas nebenorėjo kopijuoti vakarietiškų grupių, vėl ėmė dainuoti rusiškai ir ieškoti savitų saviraiškos būdų.

2015-aisiais Kopenhagoje augęs rusų diplomatų sūnus Stepanas Kazarianas Maskvoje suorganizavo pirmąjį “Bol” festivalį – jis, galima sakyti, įvardino ir užfiksavo naujosios rusų bangos reiškinį. Maskvos pakraštyje, industrinėje aplinkoje, sunkvežimio kėbule įrengtoje scenoje kelias dienas koncertavo aktualios grupės iš Rusijos ir Lietuvoje keliskart groję serbai Repetitor. Susidomėjimas renginiu stipriai augo ir pasiekė po maždaug 5 tūkstančius lankytojų kasdien.

Šiemet veikmas vyko sovietinio konstruktyvizmo architektūros pavyzdyje – 1937-aisiais atidarytame ZIL kultūros centre. Subraižytas senovinis parketas ir šalti marmuriniai interjerai pridėjo kultūrinio “skausmo”. Koncertai vyko 4 uždarose (pasirinkimą “po stogu” lėmė ir faktas, kad vieną festivalių nuplovė didžiausia liūtis miesto meteorologijos istorijoje) ir 1 atviroje scenose, pavadintose filosofų vardais: Sartras, Hėgelis, Kantas, Fuko ir šiemet pridėtoje Arendt. Dar buvo kelios nemuzikinės erdvės: Antimokykla, Ibseno ir Žižeko erdvės, kuriose vyko spektakliai ir susitikimai su įvairiais kūrėjais.

Paskutiniaisiais metais prie organizavimo prisijungė promouteriai “Pop Farm” – su jų atėjimu festivalyje atsirado daugiau užsienio atlikėjų ir tvarkos. Eilės rikiavosi vos prie kelių salių, o pagal pasirodymus galėjai reguliuotis laikrodį. Tokia tvarka truputį trikdė – net ir po labai audringų pasirodymų bisų nebuvo. Beje, programa baigdavosi lygiai 23 val. – būtent iki tada Maskvoje galima triukšmauti. Norintys dasimušti buvo kviečiami į afteparčius “Powerhouse” klube. Pvz., penktadienį po vidurnakčio čia plojimais buvo sutikti The Good, The Bad and The Queen nariai Damon Albarn (ex-Blur, Gorillaz, kt.), Paul Simonon (ex-The Clash) ir kiti. Vienas klubo savininkų, ne kartą Lietuvoje grojęs Algorythmik, aprodė savo valdas: įrašų studiją rūsyje, vidinį kiemelį ir sakė, kad pastaruoju metu klubas pagaliau prasimušė ir išgyvena aukso laikus. Festivalio užsieniečių saraše šiemet blizgėjo: Yak, smarkiai kylantys airiai Fountaines D.C., Black Midi, netrukus “Devilstone” grosiantys Kikagaku Moyo, salę išsprogdinę Health ir Sophie, galutinai viską sumalę Death Grips.

Apie neįmanomą brangumą Maskvoje. Vienos dienos bilietas kainavo apie 35-40 eurų, viso festivalio – apie 80 eur. Beje, tik jam pasibaigus, buvo paskelbta 2020-ųjų data ir paleisti išankstiniai bilietai po 42 eurus visoms dienoms. Alus festivalyje kainavo apie 4 eurus, maistas – apie 5. Beje, mieste kainos panašios, jei valgai fudkortuose, kurių galima rasti beveik kiekviename rajone. Perkant parduotuvėje galima pragyventi gerokai pigiau, ypač kalbant apie alkoholį. Pavyzdžiui, tinklo “Krasnoje Beloje” pasiūla stebina ir primena laikus, kai ir Lietuvoje alus kainuodavo mažiau euro. Jei galvoji, kad ekonominės sankcijos kažkaip paveikė pasiūlą ir lentynose tuščia – galvok iš naujo. Sūris “Svalia” dabar importuojamas ne iš Lietuvos, o iš Baltarusijos ir tiek.

Grįžtant prie muzikos. Programoje vienokių ar kitokių sąsajų su Lietuva buvo daug: geriausioje Vilniaus skylėje koncertavę Algiers, “Devilstone” besiruošiantys Kikagaku Moyo, Shortparis, Ic3peak ir Pinkshinyultrablast, pernai Vilniuje tyliai ir nepastebimai sugrojusi viena žinomiausių šiuolaikinių Rusijos roko grupių Pasosh, neseniai “Platformoje” koncertavę Aigel, Super Besse, Molchat Doma, jau buvę ir netrukus vėl atvažiuojantys Ploho, “STRCamp” savo laiku groję Utro, neseniai “Funikulieriuje” užreivinę Bad Zu, prieš kelis metus Dzūkijos miškus “Swampfeste” drebinę Supruga. Prie viso to galima pridėti ir Ariel Pink atrastą НИИ Косметики, kurių kūrinį į savo miksą savo laiku įtraukė DJ Fresh (dabar – TTT). Visa tai palengvino gyvenimą festivalyje, nes buvo tiesiog neįmanoma suspėti visur, kur norisi, todėl galima buvo praleisti jau matytus arba planuojamus pamatyti atlikėjus. Padėjo ir appsas, beje, puikiai veikiantis offline režimu. Juk mūsuose vienas ant kito kuriami ir human, ir unhuman appsai, tačiau festivaliuose vis dar spausdinamos oldskūlinės popierinės programėlės. Save a tree!

Pirma pamatyta nauja grupė iškart nustatė tam tikrą lygį – merginos Lucidvox grojo Goat primenantį psichodelinį ritualinį roką ir “išnešė” iš kultūrnamio salės. ГШ arba Glintshake prieš kelis metus sukėlė dulkes savo triukšmingu noise roku. Festivalyje grupės nariai grojo ir savo projektuose Интурист ir Kate NV, tačiau būtent motininė grupė pasirodė stipriausiai. Atmosferinį roką su shoegaze sluoksniais klojo Severnee. Indėniškais apdarais pasipuošęs Хадн Дадн trio – vienas ryškiausių praėjusių metų debiutų, stipriai pasirodė pagrindinėje scenoje. Штадт uždaužė tamsiu EBM’u. Макулатура pademonstravo, kaip gali skambėti repas ant gitarinio postroko. Viena laukiamiausių grupių Gnoomes iš Permės nusivedė į savo monotonišką kraut pasaulį. Dar vienas Motorama narių projektas, ТЭЦ, grojo neįprastai sau aršiai. Образ iš Peterburgo savo tiesmuku ir agresyviu post-panku paėmė nuoširdumu.

Sekmadienį viešbutyje pažadino degančios plastmasės smarvė ir gaisro pavojaus pranešimas. Griebę svarbiausius daiktus, nuplėšę plombas nuo avarinių išėjimų durų, laiptais nusileidome į vestibiulį. Pasirodo, čia pat gyveno ir nemažai festivalio muzikantų. Viešbučio atstovai kažkodėl nenorėjo nieko sakyti, bet netrukus paaiškėjo, kad užsidegė apačioje esantis prekybos centras. Po valandos liftai vėl buvo įjungti ir visi galėjo ruoštis paskutinei skausmo dienai.

Perfrazuojant žinomo sovietinio filmo pavadinimą – “”Боль” tiki ašaromis ir mėgstamus atlikėjus žymi ne širdutėmis, o ašarėlėmis.

Internete:

bolfest.com

facebook.com/painfest

instagram.com/bolfest