Egomašina: “Daug fūzo ir mažai pykčio”

Karolis, Tomas ir Antanas iš Egomašinos, kaip įprasta pastaraisiais metais, geriausiame Lietuvojs gitariniame festivalyje “Devilstone” ketino važinėtis ant rampos prie “Monsterio” palapinės ir čia pat sugroti nedidelį neskelbtą koncertą. Bet viskas baigėsi tuo, kad neatvykus vienai laukiamiausių mūsų grupių, Buerak iš Rusijos, trio gavo neįtikėtiną šansą geriausiu laiku sugroti geriausioje scenoje. Roskildės festivalis netgi specialiai užbookina “atsarginius” atlikėjus, kurie sėdi viešbutyje ir laukia panašių progų. Tuo tarpu “Devilstone” organizatoriai prisiminė monsterius bmx’erius naktį prieš sugrojusius “pasidaryk pats” koncertą keliasdešimčiai žmonių. Pasak “Devilstone”: “Nė viena Lietuvos grupė nėra gavusi tokio gero spoto programoje.” Pats tas grupei, kuri “bėga, bėga, bėga, bėga, bėga, bėga, bėga, bėga, bėga, nesustoja!”

Šeštadienio naktis, tiksliau – pirmosios sekmadienio valandos, visose scenose, išskyrus “techno lizdą”, koncertai baigėsi, “Babarblu” prieš tai be energijos atgrojo danai Lust For Youth, tris paras masažuota publika pasiruošusi bet kam. Dauguma neseniai dar “Garaže” brūžinusių atlikėjų pridėtų į kelnes gavę tokio kalibro sceną, bet, kaip rašė vienas jų gerbėjas: “Egomašina “Barbablu” scenoje vietoj liūdesiuko padavė judesiuko”. Kitaip tariant, sėkmingai nuplovė liūdesiuką dėl neatvykusių Buerak’ų. Publika nesiskirstė, dalis galbūt net nežinojo, kad scenoje – ne rusai, o lietuviai. Dar kažin, ar Buerak’ams būtų pavykę taip išlaikyti publiką ir priversti ją šokti.

Egomašina savo puslapyje pateikia tokius hashtagus: garage synth vilnius music culture neon golf orange bass two long hair one short beats guitars fuzz buzz fun serious urban. Teko girdėti, kad juos jau vadina lietuviškaisiais Thee Oh Sees ir kitais garažinio roko vardais.

Prieš metus susibūrę vaikinai nenusiteikę laukti: sėkmingai sudalyvavo minėtame “Garaže” ir gavo kvietimą į “Tilto namų” festivalį, sugrojo bendrus koncertus su Crucial Features ir shishi merginomis, savo jėgomis išleido albumą “id”, netikėtai sugrojo pagrindinėje “Devilstone” programoje, ruošiasi nustebinti “Yaga Gathering” lankytojus Dzūkijos miškuose, o už kelių dienų su Arklio Galia linksminsis LRT Opus terasoje.

Kas įvyko “Devilstone” ir kokie įspūdžiai?

(K) Atgroję ir atšventę penktadienį, šeštadienį atsibudom truputi pavargę ir sugalvojom nuvaryt iki Anykščių pavalgyt ir pasivažinėt. Tik atvažiavus į miestą gavau skambutį iš “Monster energy” managerio Aivaro, kuris pasakė, jog festo organizatoriai skambino jam, prašė mūsų kontaktų ir klausė ar norim pagrot. Nelabai patikėjau iš pradžių, bet iškart žinojau, kad reik eit suvalgyt kažką ir varyt grot! Paskui susiskambinom su organizatoriais ir suderinom detales. Buvo truputį baisu, bet žinojau, kad negalim nepasinaudot šia proga.

Koncas buvo žiaurus! Užlipom ant scenos, pamačiau kiek žmonių ir įsijungė kažkoks kitas levelis. Po triju dienų feste jau buvom ganėtinai “susivarę”, naktim beveik nemiegojom, dienom dar ir važinėjom BMX’ais minirampoj, bet užlipus ant scenos nuovargis dingo. Garsas buvo super, komanda irgi, pasirūpinta buvo viskuo! Tikiuos, kad dar kada pagrosim tokiai shaikai, bet jei ir ne, džiaugiuos, kad bent kartą gavom tokią galimybę!
(A) Karolis paskambino ir sako “Devilstounas siūlo pagroti vietoj Buerak … bet aš jau sutikau hah“. Koncas tai kaip iš filmo visiškai, labai emocionalus, net nepasisveikinau su publika, bet mėgavausi kiekviena sekunde. Buvau pasiilgęs tokio kiekio įtampos ir nesaugumo jausmo!
(T) Kai ganėtinai sėkmingai sugrojom penktadienį be scenos, sakiau: šeštadienį eisiu tūsint ir klausytis visų, kas groja “Barbablu” scenoje. Kitą dieną lipdamas ant scenos negalėjau patikėti, kad visa tai vyksta. Groti ant rimtos scenos jausmas visai kitas, o “Barbablu” įrangos ir garso tikriausiai nepavyks niekur kitur atkartoti…

Kokiame servisiuke buvo surinkta „egomašina“?

(K) Egomašina gimė labai seniai, kai Klaipėdos gatvėse visi trys BMX dviračiais laužėme čiurnas, riešus ir viską, kas lūžta. Jau tuomet dalinomės muzika, žiūrėdavom BMX filmus, eidavom į koncus. Kažkas dar eidavo į muzikalkę, kažkas neidavo. Po dešimtmečio visi supratom, kad reik pradėt grot. Tai dabar bandom išmokt.

(T) Pagalvojom, kad jau amžius nebe tas, reikia ką nors saugiau nuveikti – muzika artimiausiai atrodė.

(A) Visi buvom gitaristai ir tuomet pajungiau kompą…

Esat artimai susiję su BMX’erių bendruomene. Kiek muzika svarbi šios tusovkės gyvenime? Užsienyje tiek BMX’erių renginius, tiek video dažniausiai lydi gera šiuolaikinė muzika, o kaip yra Lietuvoje?

(K) Jei ne BMX’ai, gyvenčiau dabar Klaipėdoj pas tėvus, varyčiau į “Terminalą” koldūnų, o “Jūros šventė” man būtų metų highlightas. Ačiū “bemikams”, kad taip nėra.

BMX filmų soundtrackai mums skambėdavo stebuklingai, vėliau klausydami dainų net “matydavom” triukus, tuo metu daromus filme. Kai kurias dainas ir grupes atkasti būdavo labai sunku – visi soulseekai, limewireai būdavo išnaršyti ir vistiek nerasdavom. Taip yra, nes raideriai dažnai naudoja savo local bandų muziką, kaip dabar darom ir mes. Dalinamės muzika su skeiteriais ir raideriais. Žinom, kaip stipriai muzika dera su ekstremaliu sportu. Prieš porą metų išėjęs pirmas lietuviškas BMX filmas “Distancija” net pritempė Hiperbolę į naktinius klubus. Tai primeskit kiek jėgos!

(T) Pamenu, su Karoliu ar Antanu (nebepamenu, gal su abiem) atradom grupę Grave, pažiūrėję vieno smarkaus BMXerio video. Ta grupė susibūrė kažkada septyniasdešimtaisiais Vokietijoje, garaže įrašė albumą ir dingo. Šiaip ne taip supiratavom tą albumą ir klausėm – be dviračių apie jų egzistavimą nebūtume nė girdėję. Jeigu klipe važinėja gerai, tai su girdima muzika nebegali išsiskirti – tiek ji svarbi mūsų sporte.

(A) Svarbu, kad pagal tą muziką eitų pogint!

Pernai „Swampfest’e“ pirmą kartą viešai sugrojot specialiai šiam susibūrimui skirtą „Jump Into The Driver’s Seat“. Kokie esminiai skirtumai nulipus nuo dviračio ir užlipus ant scenos?

(K) Pernai “Swampfest’e” dar sėmėmės patirties iš kitų muzikantų, o pirmą kartą grojom “Shormfest’e” – toks raiderių festukas tėvuko sodyboj. Kadangi grojom draugams, nebuvo jokio streso, bet jausmas panašus kaip per kokias varžybas. Parodai, ką išmokai, visiems smagu, visi šoka, tusina, šaukia.

(T) Manau, esminis skirtumas tarp dviračių ir koncertų – koncertuose nėra rizikos susižeisti (dažniausiai) – visi kiti pojūčiai ir reikalingas įdirbis labai panašūs.

(A) Raidint galiu visą dieną, bet grot – tikrai ne.

Kaip nutinka, kad vieni jūsų tekstai atsiranda lietuviškai, o kiti – angliškai?

(K) Kokia kalba lyricsų dievai šneka, taip ir gaunasi. Jei lietuviškai skamba per daug cheezy, tada būna angliškai.

(T) Pastebim, kad “Euroviziją” laimi dainuodami tiek gimtaja kalba, tiek angliškai – todėl norim įprasti prie abiejų variantų.

(A) Lietuviški atsiranda, kai per daug angliškų.

Sakot, esat įkvėpti „garažo atlikėjų ir BMX klipukų soundtrackų” – galit numest keletą pavadinimų ir linkų?

Kadanors padarysim EGO BMX RADIO ir įdėsim viską, o dabar čia tie, kur pirmi šovė į galvą:

Jei ką Madona ten ne netyčia pakliuvo ^^

Egomašina varoma stipriu etanoliu. Ar „valstiečių“ politika neapriboja jūsų galimybių judėti? Ant kokio etanolio geriausiai rieda?

(K) Valstiečiai čia marketingą sau tik daro. Geriausiai rieda ant adrenalino, serotonino ir dopamino. Kartais aliuko, Jėgeriuko.

(T) Prie progos norim padėkot barui “Laiko ratas”, esančiam ant Tauro kalno Vilniuje. Jei ne jie, albumas nebūtų taip sklandžiai įsirašęs. Baras dalinasi siena su mūsų studija, teko ten nemažai lankytis.

(A) Geriausias etanolis – šokiruoti žmonių veidai

„Garaže“ užėmėt antrą vietą ir gavot prizą – kvietimą groti „Tilto namų festivalyje“. Kaip jautėtės ankstyvą popietę grodami tokioje šeimyninėje aplinkoje?

(K) Nors į finalą nepatekom, “Garažas” buvo mums ganėtinai gamechangeris. Supratom, kad konkursai mums nepatinka, pakvietė pagrot “Tilto namų” feste ir apšildyt Shishi, kai jos grojo “Tamstoj”. Groti “Tilto namų” feste buvo žiauriai jėga, esam labai laimingi taip atidarę vasaros sezoną.

(T) Tai – ne pirmas kartas, kai patekome “ne į savo aplinką”. Antras po debiutinio koncertas vyko “Litexpo” parodų rūmuose, tarp kostiumuotų verslininkų – buvo gerokai keista ir šviesu. Po to mums niekas nebebuvo nejauku – svarbu patiems gerai jaustis, o publika prisijungia.

(A) Biškį drebėjo rankos, bet buvo geras testas pamatyt, kiek mūsų veiksmai priklauso nuo kitų žmonių nuomonės

Kiek žinau, grosite ir šių metų „Yagoje“ – savo psy trance skraistę nusimetančiame festivalyje. Kiek jums svarbus paviršius, kuriuo rieda „egomašina“?

(K) Lietuva per maža, kad labai galėtum rinktis, kur važiuot, kur ne. Svarbu mums patiems būtų įdomu, smagu, o tada ir žmonėms kažką paduosim.

(T) Kai pradėjom grot kartu (dar net nebuvo Egomašinos), labai daug jamindavom ir grodavom monotoniškas melodijas. Planuojame dalį tos “gyvačių muzikos” parodyt ir “Yagoj”, manom, kad ten tam tinkama aplinka.

(A) Paviršius svarbus. Grojam ne dėl pinigų, o dėl idėjos.

Neseniai viena grupė išleido savo debiutinį albumą po… 10 metų kūrybos. Jums užteko, atrodo, pusmečio. Mėgstat viską greitai čia ir dabar?

(K) Mėgstam. Nesinori kažko ilgai marinuoti. Garage roke svarbiausia – emocija ir energija. Tą ir norim skleisti. Dar svarbu nemokėt dainuot.

(T) Grįžtant prie BMX soundtrackų, esam pratę klausyti daug muzikos, kuri nėra nušlifuota, girdisi pašalinių garsų ar net klaidų. Norėjom dalį to perteikti savo albume.

(A) Nenorim perspaust. Jei yra daina, tai yra kokia yra.

Kartais atrodo, kad lietuviai susirūpinę kaip rūpintojėliai žiūri į savo kūrybą ir trūksta kažko paprasto gaivališko ir linksmo. Nejaučiat, kad patekot šią nišą?

(K) Va, atsakymas į prieš tai buvusį klausimą atsako ir į šitą. Patys pastebėjom, jog Lietuvoj plyti tuščias laukas tarp lengvo indie roko ir pankroko bei metalo, kurių žmonės prisibijo. Tai va, mes kažkiek į viduriuką tarp to pataikom. Daug fūzo ir mažai pykčio.

(T) Mūsų kūrybos esmė – atsipalaiduoti, pamiršti formatus, stilių apibrėžimus. Gal dėl to, kad nesistengiam sutilpti į jokius rėmus, automatiškai atsirandam nišoje.

(A) Turbūt nelabai sąmoningai taip gavosi, bet jo, turbūt patekom į tą nišą.

Rugpjūčio pabaigoje grosite Vilnius Underground’89 trisdešimtmetyje. Kiek jums svarbus lietuviškas pogrindis? Ar domitės juo?

(K) Atrodo, kuo toliau, tuo daugiau atrandam lietuviškų grupių, kurios tikrai gerai varė anksčiau. Tas pats močiutės numylėtas Povilaitis kažkada buvo stipriai link psichodelikos nusukęs. Daug atlikėjų į popsą nueina, nes kitaip iš muzikos Lietuvoj neišgyvensi. Ta pati “Distancija” atvėrė daug neatrastos lietuviškos muzikos. Patys daug padėjom ieškot Karoliui soundtrackų, tai tikrai nustebom ne vieną kartą ir tas lietuviškos muzikos vaizdas galvose pradėjo keistis. Sa-Sa dokumentinį kažkada čia žiūrėjau, tai priminė mūsų vaibą biškį.

Esat labiau egoistai ar mašinistai, o gal vienas egoistas valdo kelis mašinistus ar dar kaip nors?

(K) Nors gyvenam ir mašinistų krašte, tikriausiai esam labiau egoistai. Mačiau kaip šaika “Regitroj” ant laiptų laistė naują audelęspraito bonkelės pilstydami permatomą gėrimuką, tai mūsų vaibas biškį skiriasi. O gal ir ne? Jeigu čia klausimas apie hierarchiją, tai mašiną vairuojam visi kartu.

(T) Mes gal labiau kaip sakoma skelbimuose “Autopliuse”: mašina nedaužta, sėdi ir važiuoji.

(A) Aš tai egoistas.

Kada labiausiai jaučiatės ore?

(K) Kai žiauriai užraidinę varom pagroti, labai gerai pasigroja ir ant rytojaus į darbą nereik. Ir kai vasara.

(T) Dabar keliamės iš savo studijos rūsy į studiją penktame aukšte su langu – tai gerokai labiau ore, bendrai tariant. Arba bent to oro daugiau bus.

(A) Kai įjungiam ventiliatorių priperstoj studijoj.

Internete:

facebook.com/egomasina

instagram.com/egomasina

egomasina.bandcamp.com/album/id

soundcloud.com/egomasina