[ žodžiai :: Rasa Zasčiurinskaitė ]
[laikas :: 2001.10.03 ]

[ Grįžti atgal ]

Ši vasara mano prisiminimuose išliks visam gyvenimui, nes aš pirma kartą išvažiavau į užsienį. Nors ir netoli į Vokietiją, bet man labai patiko.

Taigi viskas prasidėjo tada, kai mano vaikinas, su kuriuo draugauju jau antri metai, pasiūlė šią vasara praskaidrinti kelione į vakarus. Aš jį labai myliu, todėl be jokių kalbų sutikau. Važiavome aplankyti mano draugo mamos, ji visai nesenai susirado vokietį ir jie apsiženijo. Labai jaudinausi ir laukiau, kada reikės išvažiuoti, juk dar nei karto nebuvau nuvažiavusi toliau Palangos. Mums labai pasisekė, nes pavežti iki pat Vokietijos pasiūlė pakeliui važiuojantys mano vaikino draugai.

Pagaliau sulaukiau. Išvažiavome penktadienio nakty. Už poros valandų linksmo važiavimo stovėjome, man atrodo, Lazdijų muitinėje, ten buvo pilna policininkų ar muitininkų, kurie matyt labai nenorėjo mūsų išleisti išvažiuoti. Prastovėjome čia dar dvi valandas. Tie muitininkai klausinėjo, man atrodo, visiškai nerimtų klausimų; pvz. "kur važiuojate?, kodėl čia taip apsirengę?, ar nevežate narkotikų ?". Taip, vežame-norėjau pasakyti..

Taigi po tokių procedūrų nuotaika šiek tiek pablogėjo. Po to lenkų muitininkai liepė susimokėti už kelius, kiek atsimenu 3.50 lt. Nebrangu. Pagaliau mano šviežiame pase jau buvo du antspaudai. Įvažiavome į Lenkiją, nors buvo tamsu, bet vaizdai pro langą atrodė tokie patys kai ir Lietuvoje. Kažkaip nenorėjau miego ir vis laukiau, gal pavyks pamatyti ką nors įdomaus, deja..

Tik dabar supratau, kodėl tiek nedaug sumokėjome už kelius, važiuoti jais kartais atrodė tiesiog neįmanoma. Dar supratau kodėl tie Lietuvos turistiniai autobusai taip dažnai patiria avarijas, juk norint išvairuoti dviejų aukštų autobusą tokiuose šūdkeliuose reikia mokintis nu gal 100 metų. Iš viso susidarė toks įspūdis, kad vietoj to, kad sutaisyti kelią čia pastato ženklą "blogas kelias". Ir tvarka. Jau švintant, kai važiavome pro Varšuvą ir vairuoti sėdo mano vaikinas aš uždėjau savo mėgstamą "SONIC YOUTH " kompaktą. Labai jau atitiko bendrą nuotaiką: atrodo lyg ir gera, bet tiek pat kartu norisi ir mirti. Turbūt todėl ir pasiklydome. Gali važiuoti į vieną pusę, gali į kitą, toks pats šūdas, jokių ženklų nėra. Po truputį visi pradeda reikšti savo nuomonę, kad reikėjo ne čia sukti o ten ir panašiai. Staiga suprantu, kad esu vienintelė moteris automobilyje ir nieko aš čia nepadėsiu. Užmiegu

Pabundu. Toks ir miegas buvo. Sapnavau, kad mes jau Vokietijoje, pasirodo, kad ne, važiuojame tais pačiais nesibaigiančiais Lenkijos keliais, tiesa, kraštovaizdis pasikečia. Nors kiekviename kaimelyje, kurio pavadinimo neištartų niekas, prie kelio stovi bobos ir pardavinėja slyvas, bulves, pomidorus. Sustojam. Klausiu - "ar neturit moteriškų kojinių?". " Ne - sako- neturim". Nu tai dobranoc pani ir viso gero. Vis labiau artėjant prie Vokietijos sienos bobas su šūdais pakeičia, kaip čia pasakius lauko parduotuvės pilnos nykštukų, antyčių, stirnyčių ir žalių ateivių (turbūt moderniausių) sodo papuošalų.

Jo čia jau panašu į užsienį, nes kažkur toli matosi kalnai, o priekyje dar milijonai nykštukų. Dar arčiau prie Vokietijos kelias pasikeičia radikaliai, šalikelės nykštukus pakeičia "tranzuojančių" pusnuogių mergų kūnai. Visi bachūrai aikčioja :" oi kaip fainai, gal paimam". Man tai jos visos durnos. Tegul bernai geriau į kelią žiūri, kad avarijos nepadarytų.

Taip, žodžiu, važiuojant ir privažiavome sieną. Čia jau viskas lyg ir kitaip, jau galiu sau pasakyti: AŠ JAU UŽSIENYJE. Nu vokiečius ypač su numeriais kur daug žvaigždučių, praleidžia labai greitai, mūsų mašiną, kaip ir lenkų, liepia pastatyti prie kažkokių aparatų panašių į benzino kolonėles. Išsiaiškinu, kad čia kažkokiais spinduliais šviečia ir žiūri ar nykštukų nevežam. Penkiomis kalbomis išaiškinus, kad "patys jūs durniai ir leiskit važiuoti iš čia" įvažiuojame į Europą. Nu čia tai jau kaifas važiuoti, pochui, kad 35 šilumos, svarbu, kad mes jau užsienyje. Visi pavargę, bet laimingi, sustojame vokiškoje aikštelėje atsipūsti. Čia tikrai smagu. Tualetai nemokami, gražūs tokie, pas mus Vilniuj tokį gal kokioj brangioj kavinėje ir rastum. Bet vis tiek normalaus vandens krano negalėjo padaryti. Panorau prisipilti vandens, tai kokią valandą mojavau, liečiau švelniai ir daužiau tą milijoną litų kainuojantį aparatą, kol sugebėjau prisipilti. Paragavau. Oi, bl#$, taigi čia kartu su muilu… Tenka viską išmesti viską.

Pagaliau matau, kad kelionė įgauna prasmę, lekiam ant 200 per valandą, kiti vokiečiai lekia ant 300, sunku net pamatyti ar nuvažiavo motociklas ar audi šimtas.

Taip ateina ramus vakarietiškas vakaras. Atmosfera automobilyje įtempta. Visi pyksta ant ko nors. Geriausia dabar užmigti. Nieko nesapnuoju. Atsibundu. Kažkokioje degalinėje mūsų gerbiami draugai krausto mūsų daiktus, rūko cigaretes, valgo buterbrodus ir trina rankas. Sako:"nu viso gero, malonu buvo" ir išvažiuoja. Nieko nesuprantu. Kur mes? Kas mes? Iš kur mes? Situacija išaiškėja. Reikės tranzuoti. Aš tai jau to nedarysiu. Liepiu savo mylimam vaikinui tegul eina ir prašo, kad vokiečiai pavežtų. Ilgai laukti netenka ir mes ant 230 km/h. lekiame sportiniu BMV. Aš kaip, mašinom niekada nesidomėjau tai nelabai paaiškinsiu kas ten buvo, bet karoče - krūtai!

Mano meilė kitoje degalinėje vėl suranda draugų ir taip 350 kilometrų įveikiame per valandą. Nuostabu. Gaila, kad gimiau Lietuvoje..

Dabar jau viskas eina, kaip sviestu patepta, mano vaikino mama labai maloniai priima ir gerai rūpinasi, tą patį daro ir jos vyras - VOKIETYS. Važiuojame į beždžionių rezervatą. Miškas pilnas beždžionių, kurias gali šerti popkornais tiesiog iš rankos. Jos labai malonios, kaip žmonės, ir mušasi, ir rėkia , ir blusinėjasi. Labai smagu. Šalia tvenkinyje 1000 kilogramų sveriantys karpiai tiesiai iš rankų valgo vokišką batoną. Konkurencija didelė, todėl vienas gudruolis prarija viską iškarto. Neįdomu. Daug žmonių buriuojasi ir kažką stebi, pasirodo varles… Ką jie varlių nematę? Be to, gi šlykštu!

Kitą dieną važiuojame į Šveicariją. Labai gražu ten: kalnai, upės, ežerai. Po truputį nuo karščio ir užsienio man pradeda svaigti galva. Mano draugas prisiperka uostomo tabako, pavaišina mane. Labai griaužia nosį, bet ir labai gaivina.Lipame į pilis, po to leidžiamės, bėgiojame po ražienas. Geriame alų už vieną litą. Bučiuojamės. Aš įsimylėjau vakarų Europą. Mūsų vokietis visur vežiojasi skaičiavimo mašinėlę. Paskaičiuoja kilometrus, po to daugina iš kilometrų ir sako, kad keliauti užteks, prisipila pilną baką daug pigesnio šveicariško benzino ir veža atgal į kaimą. To vokiečio aistra motociklai ir greitis, neveltui namie mačiau kabančią beisbolkę su užrašu "speed, women, rock & roll". Pavežioja mane su viena iš savo 3-jų brytvų ant 250 po autobaną. Kai užaugsiu irgi pirksiu tokį.

Taip ir bėga dienos. Atsikeli ryte, taip viskas fainai. Dangus mėlynas. Pro langą kažkur matosi kalnai. Važiuojam maudytis į didžiausią Vokietijos ežerą-Bodeną. Visi tokie atsipalaidavę maudomės. Po to randu suvenyrų draugams. Čia įrengtos tokios šunų šiukšlių dėžės, kur mest jų šūdus reikia, o šalia pilna maišiukų nemokamų su šikančiais šunų piešinėliais. Geresnių dovanų nerasiu.

Vakare varom į tokį festivalį, tokioj pily senoj ant kalno (vadinasi hointwilis) Groja REAMON. Per tą gabalą kur dainuoja "my supergirl…" mano draugas apsikabina mane ir pabučiuoja. Beveik tirpstu. Po to STATUS QUO ir panašios grupės. Labai neįdomu, bet nuo to kalno matosi miestelio įžymybės: Maggi sriubų ir sultinių, bei mažyčių mašinėlių SMART fabrikai. Senovė subtiliai priderinta prie šiuolaikinės industrijos. O aš lyg kokia viso to sintezė.

Kitą diena skiriame vaikščiojimui po pardas. Papuolėm kaip tik ant pačio atpiginimo. Viską išparduoda vos ne už dyką . Gaila pinigų aš nelabai turiu, bet mano draugas nuperka man tokius super sexy string triusikus. Aš labai džiaugiuosi, nors jie ir nelabai patogūs. Pradedu matyti svečiavimosi pabaigą. Kur nors toli vokietis mūsų jau neveža. Tenkinamės dviračių kelionėmis ir nepaprastai pigiu, bet geru alumi palei šalia tekančią upę pavadinimu ACH.

Ir aš atsidūstu ach, kaip buvo gera man čia su jumis visais. Vokiečiai ne tokie jau blogi kaip žmonės Lietuvoje kalba. Nemaloniausia mintis galvoje, kad reiks grįžti į Vilnių ir nuo centro 7 troleibusu važiuoti į Justiniškes, truputį švelniai sakant varo mane į neviltį. Bet kai sako gyvenimas teka ir nieko nelaukia, todėl dar po kelių dienų pilnų mano vaikino atsisveikinimų ir dėkojimų, išvažiuojam atgal į tėvynę. Kelionė atgal jau neįdomi vien todėl, kad kelionė atgal, o ką jau kalbėti apie tai, kad su nepažįstamais tautiečiais iš firmos "vežame kiekvieną dieną į Vokietiją". Nu čia aišku pasirodo, kad ne tą dieną išvažiavome. Tai tenka dar visą parą laukti keleivių žiūrint filmų apie nindzes. Super aptarnavimas ir pigi kelionė. Įsikimbu į draugą ir stengiuosi kuo daugiau miegoti, bo jau nervai taip nelaiko…

Po kiek laiko atsiduriu, čia, Vilniuje. Ir vėl tas pats... WARUM????????????????????

[ Į viršų ]

[ Grįžti atgal ]

 

Komentarai:

Vardas:

E-adresas: