Elektroninės šokių muzikos subkultūra 1 d.
Elektroninė šokių muzika (toliau – EŠM) yra svarbus naujausių technologijų pagalba konstruojamo gyvenimo stiliaus ir šiuolaikinės subkultūros egzistavimo mūsų visuomenėje pavyzdys. Tai gyvas, sparčiai besikeičiantis, globalus kultūrinis fenomenas, egzistuojantis beveik kiekviename pasaulio didmiestyje. Kaip teigia sociologas bei antropologas Steve Mizrach, išsamesnė elektroninės šokių muzikos subkultūros analizė parodo, kad tai neeilinė, stipriai iš kitų išsiskirianti jaunimo kultūra. Norint tuo įsitikinti, reikia išsamiau išnagrinėti šios subkultūros istoriją, vystymosi aspektus bei stebėti ir analizuoti, kokios tendencijos jai būdingos šiandien.
EŠM subkultūros istorija remiasi skirtingomis nuomonėmis, patirtimis ir faktais. Praeitis nuolat „atnaujinama“, mat faktai pateikiami iš gana skirtingų pozicijų ar yra paprasčiausiai užmiršti, o įvykiai neretai „pagražinami“. Aišku viena, kad EŠM ir skirtingos jos formos išsivystė iš „house“ muzikinio stiliaus. Taigi EŠM istorija siejama su šiuo stiliumi, tačiau kyla diskusijos dėl vietos, kurioje ji atsirado. Vieni teigia, kad ši kultūra prasidėjo Detroite, Čikagoje, kiti - Anglijoje, trečių nuomone, jog Ispanijos saloje Ibicoje. Kad ir kur būtų prasidėjusi, EŠM tapo plačiai paplitusiu kultūriniu fenomenu, pritraukiančiu ir suburiančiu tūkstančius jaunimo.
„Skėtinis“ terminas „elektroninė šokių muzika“ apjungia daugelį muzikinių stilių ir substilių, kurie sukurti naudojant kompiuterius, elektroninius instrumentus, muzikines kompiuterines programas, MIDI klaviatūras, sintezatorius ir kitą elektroninę įrangą bei dažniausiai grojami šokių vakarėlių metu. Be to, EŠM yra sparčiai mutuojantis muzikinių substilių „debesis“, kuris susideda iš tokių pagrindinių stilių:
| Muzikinis stilius | Esminiai bruožai |
|---|---|
| House |
Išskirtinis House bruožas - bosinio būgno pulsavimas 4/4 ritmu (120 dūžių per minutę), taip pat naudojami įvairūs harmonijos (dažniausiai jausmingos, papildytos vokalu) variantai. Klausyti: Underworld, Daft Punk, Deep Dish, Matthew Herbert, Westbam, Paul Oakenfold. |
| Techno |
Techno muzikai būdingi sunkūs, aštrūs garsai, naudojamos futuristinės ir mašinų gaudesį primenančius boso linijos, derinamos su šokių rimtais. Klausyti: Jeff Mills, Sven Väth, Richie Hawtin, Orbital, Dave Clarke, Vladislav Delay. |
| Trance |
Trance stiliui būdingas tempas, kintantis nuo 124 iki 148 BPM (dūžių per minutę), taip pat monotoniškas ritmas. Savo pavadinimą stilius įgavo dėl pasikartojančių dūžių ir atsikartojančių melodijų, kurios klausytojus gali įvesti į savotišką transo būseną. Klausyti: Armin van Buuren, Cosmic Gate, Dj Tiësto. |
| Drum&Bass |
Drum&Bass turi sudėtingą ritminę struktūrą. Dažniausiai bosinė partija grojama dvigubai lėčiau negu pagrindinis būgnų ritmas. Iki 1997 metų Drum&Bass iš alternatyviosios muzikos krypties tapo komerciškai pelningas ir plačiai naudojamas net ir pop muzikoje. Klausyti: Goldie, LTJ Bukem, Roni Size, Carl Craig, Photek, DJ Krust, Squarpusher. |
| Ambient |
Pagrindinė Ambient idėja yra muzikos, neatkreipiančios į save dėmesio, kūrimas. Tokia muzika neturi išraiškingos temos, kompozicinio vystymosi, konflikto, kulminacijos. Tai intelektuali, veikianti klausytojų pasąmonę muzika. Klausyti: John Cage, Phillip Glass, Brian Eno, Michael Brook, John Hassel, Aphex Twin, The Orb. |
| Trip Hop |
1990-ųjų metų pradžioje D. Britanijoje atsirado lėta hipnotizuojanti muzika, sukurta panaudojant Dub bosinę liniją, depresyvų repą ir kartais trapų moterišką dainavimą. Klausyti: Massive Attack, Portishead ir Tricky. |
| Hardcore |
Tai pats greičiausias, tamsiausias ir „sunkiausias“ EŠM stilius. Jį yra lengva atskirti nuo kitų elektroninės muzikos stilių, kadangi jis pasižymi greitu tempu ir itin smarkiais dūžiais bei tamsia atmosfera. Klausyti: Dj Dione, Dj Promo, Dj Ruffneck, Dr Macabre. |
Pagrindiniai elektroninės šokių muzikos stiliai (adaptuota pagal lux.lcn.lt/archyvas/200311/placios/)
Kiti elektroninės šokių muzikos substiliai:
Techno-rave, Techno House, Hardcore Techno, Old School Techno, Psychodelic Techno, Industrial Techno, Detroit Techno, Techno Trance, Progressive Trance, Acid Trance, Acid, Hard Acid, Acid Core, Acid Techno, Acid House, Progressive House, Chicago House, Hard House, Deep House, Ambient House, Dark Ambient, Illbient, Drone, Ambient Techno, Ambient Trance, Ambient Dub, Goa Dub, Dub, Intelligent Dance Music, Electronic Listening Music, Hardcore, Transcore, Noisecore, Speedcore, Punkcore, Electro, Rave, Progressive Rave, Tribal, Tribal Techno, Tribal House, Tribal Funk, Space Funk, Jazz Funk, Rave Funk, Acid Jazz, Brit Hop, Hard Hop, Hard Step, Break Beat, Techstep, Intelligent Jungle, Future Jungle, Classic Gabba, Gabber, Acid Gabba, Downtempo, Sombient, Minimal, Experemental, Elemental, Ragga, Garage, Speed Garage, Disco, Big Beat ir kt. (Pagal " target="_blank">lux.lcn.lt/archyvas/200311/placios/).
Kaip matome, EŠM sudaro neįtikėtinai didelis skirtingų muzikinių stilių ir jų substilių skaičius, kurių kiekvienas reprezentuoja atskirą muzikinę sceną su specifiniu muzikos stiliumi, estetika, klausytojais (nariais) ir jiems būdingais bruožais bei vertybėmis. Tai itin daugialypis reiškinys, savotiškas daugelio atskirų subkultūrų kooperacijos rezultatas, todėl gana sudėtinga apie jį kalbėti, kaip apie vientisą subkultūrą. Kad ir kaip būtų, bet visas EŠM formas vienija tai, jog tai elektroniniu būdu sukurta muzika.
Kompiuterio ir kitos elektroninės įrangos pagalba iš originalaus muzikinio kūrinio konteksto atskiriami tam tikri elementai (pavyzdžiui, „iškerpamas“ vokalas, boso linija ir pan.) ir suderinami (arba sumiksuojami) su kitais pasirinktais garsais, išgaunant specifinį skambesį bei ritmą. Be to, elektroninė šokių muzika dažniausiai grojama diskžokėjaus (DJ), o ne muzikantų, naudojančių akustinius instrumentus (bet gali būti ir gyvai grojančių grupių ar pavienių atlikėjų, kurie naudodami elektroninę įrangą bei gyvus instrumentus kuria ir atlieka elektroninę šokių muziką).
Terminas „diskžokėjas“ atsirado 1937 metais, įvardijant radijo pranešėjus, kurie vedė muzikines laidas ir komentavo naujai išleistus muzikos įrašus. Po II Pasaulinio karo diskžokėjo profesija tapo pagrindine muzikos verslo jėga, kadangi šį darbą dirbantys žmonės galėjo stimuliuoti, išlaikyti ir net formuoti publikos susidomėjimą muzika savo asmeninio entuziazmo, charizmos ir ekspresijos dėka (David Ewen, 1961, p.177). Šiandien terminas „didžėjus“ vartojamas apibūdinant žmogų, vinilinėmis ar kompaktinėmis plokštelėmis grojantį kitų autorių sukurtą muziką, pateikiantį ją klausytojams šokių vakarėlių metu.
Kalbėdamas apie EŠM ištakas, Matthew Collin (1998) teigia, jog EŠM pirmtakas „house“ stilius atsirado iš „disco“ muzikos. Niujorkietis diskžokėjas Frankie Knuckles 1977 metais persikėlė į Čikagą, kad taptų gėjų klubo „Warehouse“ rezidentu. Jis panaudojo „disko“ muziką, kaip pagrindą, ir sumaišė ją su elektroniniu būdu išgautu būgnų skambesiu, sukurdamas specifinį muzikos tempą ir naują stilių. Terminas „house muzika“ kilo iš klubo pavadinimo „Warehouse“. Mažiau nei per dešimtmetį Čikagoje „house“ tapo gana išvystytu muzikiniu žanru. Dvi nepriklausomos Čikagos leidybinės įrašų kompanijos – „Trax“ ir „DJ International“ išleido pirmuosius singlus, o Čikagos diskžokėjas ir prodiuseris Farley „Jackmaster“ Funk sukūrė pirmąjį tarptautinį hitą „Love Can't Turn Around“, paleidęs jį per radijo laidą „Hot Mix 5“.
JAV „house“ dažniausiai buvo juodaodžių ir gėjų klausoma muzika (kadangi buvo grojama klubuose, kur rinkdavosi netradicinės orientacijos atstovai bei afro-amerikiečiai), o kelią į plačiuosius vandenis šiai muzikai praskynė anglai, sukūrę naują „house“ substilių „acid house“ ir sugrąžinę atnaujintą muzikos formą atgal į JAV bei į plačiąją visuomenę (padarė ją prieinamą ir priimtiną tradicinės orientacijos baltiesiems).
Anot M. Collin (1998), „house“ muzika Didžiąją Britaniją pasiekė aštuoniasdešimtųjų pabaigoje Ispanijos salos Ibicos vakarėlių dėka, kur pasiturintis Anglijos jaunimas leisdavo vasaros atostogas. Po to šis stilius Didžiosios Britanijos „acid house“ pionierių Paul Oakenfold, Mick Pickering, Danny Rampling bei prodiuserių Gerald Simpson, Bang the Party ir Baby Ford pastangomis transformavosi į jaunimo dievinamą šokių muziką ir paplito po pasaulį.
Pasak S. Louis Winant (2005), 80-ųjų pabaigoje Didžiojoje Britanijoje iškilusi „acid house“ muzika žymi drastišką lūžį Anglijos jaunimo kultūroje. Tuo pat metu MDMA, arba „Ekstazi“, tapo populiariu pasilinksminimo narkotiku, užimančiu praktiškai tokią pat svarbią vietą šioje kultūroje kaip ir pati „acid house“ muzika.
Kaip išsigelbėjimas nuo banalios populiariosios muzikos ir griežto Margaret Tetčer moralizmo laikų Didžiojoje Britanijoje, kai senos gyvenimo taisyklės prarado savo reikšmę, „acid house“ 1990-ųjų pradžioje transformavosi į „reivą“∗ su tūkstančiais jaunimo, susiburiančių pogrindiniuose, nelegaliuose vakarėliuose.
Tammy L. Anderson ir Philip R. Kavanaugh (2007) teigia, jog įprastai „reivai“ vykdavo nelegaliose vietose, tokiuose kaip nenaudojami sandėliai, apleisti pastatai ar izoliuotos užmiesčio vietovės. Tokia organizacinė specifika lėmė tai, jog „reivo“ vakarėliai ir jų dalyviai įgijo deviantų reputaciją, kadangi vakarėliai buvo organizuojami pažeidžiant įstatymus (pvz., licencijų neturėjimas, triukšmas ir kiti viešąją tvarką trikdantys faktoriai).
Tokios vietos galėjo talpinti dideles mases žmonių, tad renginių masiškumas buvo viena iš „reivo“ charakteristikų. Anot Helen Evans (1992), pirminis „rave“ vakarėlių tikslas buvo išgirsti gerą, elektroniniu būdu sukurtą muziką, kuri tuo metu nebuvo grojama komerciniuose klubuose, ir pagal ją šokti. Vakarėliai tęsdavosi visą naktį, o kartais net iki kitos dienos ryto. Jų dalyvius jaudino galimybė dalyvauti nelegaliame įvykyje, tampant ilgai ir gerai saugotos paslapties dalimi, mat informacija apie tokius vakarėlius būdavo oficialiai neskelbiama, dažniausiai platinama iš lūpų į lūpas.
Maždaug 1990 metais alternatyvi EŠM scena tapo populiaresnė ir įtakingesnė, kadangi gandai ir atsiliepimai apie vakarėlius sparčiai sklido tarp jaunų žmonių, todėl pritraukė vis daugiau klausytojų, norinčių patekti į šios muzikos renginius, ir atitinkamai sudomino verslininkų, orientuotų į jaunimo rinką, dėmesį.
EŠM vakarėliai tapo didesni ir darėsi vis labiau komerciniai. Tai iš dalies nutiko todėl, kad EŠM fenomeno iš akiračio nepaleido naktinių klubų savininkai bei laisvalaikio industrijos atstovai – šios muzikos vakarėliai pradėti organizuoti komerciniais tikslais, pasisavinant iš subkultūros esminį jos dalyką – muziką. Tai galima įvardyti kaip savotišką subkultūros idėjų ir principų pajungimą įgyvendinant ekonominius tikslus.
Naktiniai klubai tapo vietomis, kuriose komunikuojama per produktų žinutes ir prekinius ženklus. Christina Goulding (2000) teigia, jog pastebėję komercinę klubų kultūros paklausą, kai kurios kompanijos (kelionių, mados ir muzikos industrijos atstovai) savo reklamose tiesiogiai apeliuoja į klubinę kultūrą ir jos atstovus.
Pavyzdžiui, „Siemens“ naudoja jauno, gerai atrodančio vyro ir moters įvaizdį reklamuodami savo mobiliuosius telefonus. Reklamoje vyras matomas kalbantis telefonu, kai tuo tarpu moteris šoka pagal iš telefono sklindančią elektroninę šokių muziką. „Nokia“ reklamoje apeliuojama į žaidybinius jaunimo ir šokių kultūros aspektus, simbolizuojant telefoną ir jo pakeičiamus viršelius kaip madingus aksesuarus. Vis didesnis įvairių kompanijų skaičius nukreipia savo komunikacijos ir marketingo strategijas būtent į šią vartotojų grupę.
Kad ir kaip būtų, lygiagrečiai komercinei klubinei kultūrai vis dar egzistavo ir iki šiol egzistuoja nekomerciški EŠM vakarėliai. Tai alternatyvioji EŠM pusė – dažniausiai jauni žmonės organizuoja vakarėlius dėl idėjos, norėdami kurti ir vystyti šią kultūrą bei muziką, įgyvendinti savo sumanymus ir suburti bendraminčius.
Giedrė Brazaitytė (2007). Elektroninės šokių muzikos subkultūra ir jos raiška Lietuvoje. Kaunas: Kauno Technologijos Universitetas
