Authors Domas Junelis

Apichatpong Weerasethakul filmo kadras

Apichatpong Weerasethakul: kasdienybės ir magijos ribos

Kinas, kaip ir bet kokia kita meno forma, turi atsiverti kaip tiltas į būties suvokimą; mąstant Heideggeriškai, menas privalo būti nagrinėjamas ontologiškai, nes būtent tik toks mąstymas gali atskleisti gryniausią meno pobūdį. Estetika, kaip išorė, kaip industrijos pagrindinė kokybė, nesistengia reflektuoti tikrosios būties.

Caspar David Friedrich - Sunset (Brothers)

Antinatalizmas kaip mitas apie išnykusį žmogų

Kas gi yra tas „antinatalizmas“, ir kodėl kalbėti apie tai? Neapmąstant termino turinio, ši abstrakti idėja, visų pirma, skamba kaip misantropijos ir nihilizmo dvasios vedama, absurdiška, nereikalinga ir anti-humaniška. Kita vertus, galbūt dialektinį metodą galima taikyti ne tik istorijai, socialinei tikrovei ar iš to sociumo iškylančioms idėjoms, bet ir pačiai gyvybei kaip tokiai?

Screen Shot 2019-01-10 at 22.14.59

Hauntologija arba fantomų šokis belaikėje patirtyje

“This place is like somebody’s memory of a town, and the memory is fading…” – sako personažas Rust Cohle iš kone kultinio HBO serialo “True Detective”, mistifikuodamas ne tik pačią vietą, bet ir jos atmintį, ištrinant ribas tarp realios patirties realybės ir fikcijos.

belatarr

Nuobodulio proza vengrų kino formate

Gilus nuobodulys, dreifuojantis tarp materijos ir idėjos, kaip tirštas rūkas, savimi įtraukia visus žmogiškosios ekspresijos aktus, pažymintis juos įtikinamu abejingumu. Būdamas “negatyvus” veiksmas, jis yra internalizuotas sąmonėje, apsuptas betikslingos anti-pragmatizmo variacijos, nukreiptos į “nieką”. Kaip ir bet kokia emocija, nuobodulys yra paverčiamas civilizaciniu antagonistu, paliktu “progresyvios minties” užribyje, nepaisant jo pagrindinės, kaip emocijos, tikslo: pažinimo.

overthegardenwall

Kelionė “Už sodo sienos”

Jei netyčia praleidote, tai moliūgų kulto pabudimas, bešildantys spalvoti megztiniai ankstyvą vakarą ir nenorintis pasiduoti spalio pabaigos lietus praneša: ruduo jau čia. Tad, kol praradę savo spalvą lapai vis dar voliojasi ant žemės, bent jau pasąmonėje kažkur turėtų kirbėti mintis apie stipresnį savęs įtraukimą į momentinio laikmečio aurą. Žinomų metodų tam yra be galo daug, kaip pavyzdžiui: šeštadienio naktį įsijungti vienus iš pagrindinių horror punk atstovų „Misfits“; vakarą praleisti kartu su Cthulhu mitologija; tiesiog desperatiškai pereiti per antrarūšius aštuoniasdešimtųjų slasher filmus… Arba, pasidarant paslaugą sau, pasirinkti, ko gero, dar negirdėtą, animacinį ir jau kultinį mini-serialą „Over the Garden Wall“.