Straipsniai

Foto: Laura Vansevičienė

Išgrynintas kančios ritualas – „Hamletmachine“

Vilnius, Pietų Korėja, Kaunas – tokia, kiek neįprasta, Artūro Areimos teatro (AAT) premjeros „Hamletmachine“ geografija. Vieno drąsiausių šių dienų Lietuvos režisierių pasirinkta to paties pavadinimo Heiner Müller pjesė ne tik analizavo individo dramą šiuolaikiniame pasaulyje, bet ir atskleidė gilią modernistinio teatro bei filosofijos įtaką alternatyvų kūrime.

Foto: Dainius Dirgėla

M.P.E.Martynenko: spektaklis „Apvalytieji“ ir kiti ugnies veidai

Jis spėjo padirbėti vienuolikoje skirtingų darboviečių. Gyveno vienuolyne. Savamokslis pirotechnikas, kurio vienas iš bandymų baigėsi itin dramatiškai. Studijavo filosofiją ir vertimą. Tapo slemo poezijos Europos čempionato prizininku. Išleido pirmąją knygą. Ir jam vos 25-eri. Tai Marijus Povilas Elijas Martynenko, šiandien – vaidybos studentas ir aktorius, „besimatuojantis“ pirmuosius savo vaidmenis teatre.

Patris Židelevičius - foto: Deividas Buivydas

Patris: tarp academic ambient ir experimental techno

Susidomėjęs elektronine muzika dar praėjusio dešimtmečio viduryje, Patris Židelevičius pradėjo kolekcionuoti kreivus ir keistus vintažinius instrumentus, taip ieškodamas pamirštų skambesių ir žanrinio išsigryninimo. Visiškai realu, jog su draugu pasirinkę skirtingus jo pasirodymus, negalėsite susišnekėti: atlikėjas savo kūrybą skirsto į dvi kardinaliai skirtingas dalis.

belatarr

Nuobodulio proza vengrų kino formate

Gilus nuobodulys, dreifuojantis tarp materijos ir idėjos, kaip tirštas rūkas, savimi įtraukia visus žmogiškosios ekspresijos aktus, pažymintis juos įtikinamu abejingumu. Būdamas “negatyvus” veiksmas, jis yra internalizuotas sąmonėje, apsuptas betikslingos anti-pragmatizmo variacijos, nukreiptos į “nieką”. Kaip ir bet kokia emocija, nuobodulys yra paverčiamas civilizaciniu antagonistu, paliktu “progresyvios minties” užribyje, nepaisant jo pagrindinės, kaip emocijos, tikslo: pažinimo.

Vilkduja - foto: Gediminas Bartuška / onstage.lt

Vilkduja dalinasi keisto traškančio patirties laužo šiluma

Šiais visuotinio pozityvumo ir normalumo fašizmo laikais Povilas Vaitkevičius iš „Vilkdujos“ scenoje dažnai elgiasi nepadoriai aistringai, kartais – net sveikai agresyviai, o jei šypsosi, tai kandžiai ironiškai. Jis ir jo „moralinė gentis“ gyvena savotiškame paraleliniame Lietuvos muzikos pasaulyje, kur turinys svarbiau už formą, kur vadybininkai paprastai yra patys muzikantai, kur visi dirba vienokius ar kitokius darbus, kad uždirbtus pinigus galėtų investuoti į savo aistrą – muziką.