Straipsniai

IJO - foto: Giedrė Kuliauskaitė

IJO – balansas tarp emocijų ir matematikos

Šių metų „Gaidos“ festivalyje priėjęs pažįstamas ištraukė vinilinę plokštelę, vadinamąją picture disc. Joje buvo atspaustas dailininkės Monikos Ivaškaitės nutapytas barzdoto vyro portretas. Paklaustas, ar pažįstu šį vyriškį, atsakiau neigiamai. Nieko nuostabaus – nors Audrius Vaitiekūnas, muzikos pasaulyje geriau žinomas kaip IJO, jau daugiau nei 15 metų kuria savo spontanišką audiodienoraštį, jis nepiktnaudžiauja viešuoju dėmesiu.

Foto: Laura Vansevičienė

Išgrynintas kančios ritualas – „Hamletmachine“

Vilnius, Pietų Korėja, Kaunas – tokia, kiek neįprasta, Artūro Areimos teatro (AAT) premjeros „Hamletmachine“ geografija. Vieno drąsiausių šių dienų Lietuvos režisierių pasirinkta to paties pavadinimo Heiner Müller pjesė ne tik analizavo individo dramą šiuolaikiniame pasaulyje, bet ir atskleidė gilią modernistinio teatro bei filosofijos įtaką alternatyvų kūrime.

Foto: Dainius Dirgėla

M.P.E.Martynenko: spektaklis „Apvalytieji“ ir kiti ugnies veidai

Jis spėjo padirbėti vienuolikoje skirtingų darboviečių. Gyveno vienuolyne. Savamokslis pirotechnikas, kurio vienas iš bandymų baigėsi itin dramatiškai. Studijavo filosofiją ir vertimą. Tapo slemo poezijos Europos čempionato prizininku. Išleido pirmąją knygą. Ir jam vos 25-eri. Tai Marijus Povilas Elijas Martynenko, šiandien – vaidybos studentas ir aktorius, „besimatuojantis“ pirmuosius savo vaidmenis teatre.

Patris Židelevičius - foto: Deividas Buivydas

Patris: tarp academic ambient ir experimental techno

Susidomėjęs elektronine muzika dar praėjusio dešimtmečio viduryje, Patris Židelevičius pradėjo kolekcionuoti kreivus ir keistus vintažinius instrumentus, taip ieškodamas pamirštų skambesių ir žanrinio išsigryninimo. Visiškai realu, jog su draugu pasirinkę skirtingus jo pasirodymus, negalėsite susišnekėti: atlikėjas savo kūrybą skirsto į dvi kardinaliai skirtingas dalis.

belatarr

Nuobodulio proza vengrų kino formate

Gilus nuobodulys, dreifuojantis tarp materijos ir idėjos, kaip tirštas rūkas, savimi įtraukia visus žmogiškosios ekspresijos aktus, pažymintis juos įtikinamu abejingumu. Būdamas “negatyvus” veiksmas, jis yra internalizuotas sąmonėje, apsuptas betikslingos anti-pragmatizmo variacijos, nukreiptos į “nieką”. Kaip ir bet kokia emocija, nuobodulys yra paverčiamas civilizaciniu antagonistu, paliktu “progresyvios minties” užribyje, nepaisant jo pagrindinės, kaip emocijos, tikslo: pažinimo.