Platus ir gilus Azerbaidžanas


Pirmasis Azerbaidžano kvapas, sutikęs orouoste, buvo ne naftos, o kyšio troškimo. "Podbroste parniu", atsainiai linktelėjęs galva į vieno antspaudėlio iškvietime pasigedusį tikrintoją patarė pasų kontrolės viršininkas. Atlikus 10USD "podbrosą", reikalai išsisprendė, ir įžengiau į Azerbaidžano teritoriją. Naftos kvapas, kaip veliau sužinojau, nemalonus - primenantis dujas ar "pagadintą" orą, bet kyšininkavimas irgi muša per nuotaiką ir žmogišką orumą. Juolab kai smulkiausias pinigas kišenej - 10USD.

Žodžiai: Balys Rytmiškis

Bent prieš 15 metų Azerbaidžanas buvo gan artima vieta, tokia mylima plataus sojūzo dalelytė. "Oooo, Litva, byl ja v Panieviežisie v semdesiatšestom gadū" su regbio komanda, prisimena fotografas, džiovinantis mano galvos nuotrauką Azerbaidžano vizai, kainuojančiai 40USD. Jei anksciau kas antras azerbaidžanietis buvo "pribaltikoj", tai dabar toks pats procentas trokšta iškeliauti į Olandiją - bent toks įspūdis klostosi paklausius pokalbių tarp mano kolegos is Hagos ir Azerbaidžano piliečių. Tikrai, lėktuvai Baku-Vilnius anksčiau birbė vos ne kasdien, raižydami vientisą tarybinę oro erdvę. Tarybiniam kvapui pasikeitus į nepriklausomus kvapus, Azerbaidžanas liko toli. Kultūrinius ir politinius kontrastus liudija ir susisiekimo problema - į Baku galima skristi tik iš Maskvos, Amsterdamo, Ciuricho ir dar keletos orouostų, jokių tiesioginių reisų, savaime aišku, nebeliko. Dabar Azerbaidžanas sėkmingai tolsta ir nuo Europos, nors tiksli šalies vystymosi kryptis neaiški. Požymiai išryskės gal po keliolikos metų. Kol kas aišku, kad naftos gręžinių ir pakitusių sovietinių tradicijų paunksmėj sėkmingai gyvuoja korumpuota valdžia ir asmeniniais ryšiais paremta visuomenė (gimininiai klanai), turinti tiek islamo, tiek "vakarietiškos laisvės" elementų.

Vėlyvas vakaras ne pats tinkamiausias laikas pažinčiai su miestu, ypač kai viskas skendi patamsy. Važiuodamas iš orouosto, suvokiu tik, kad kelias labai jau duobėtas, ir kad mašinų lempos labai jau seniai reguliuotos. Na, ir eismo saugumas ne švediškas - diržai Azerbaidžane nevartojami. Pakelėse ir ant namų sienų pasitinka individualiai apšviestas didžiai gerbiamas ponulis Azerbaidžano prezidentas Alijevas, vienur sveikina pakėlęs ranką, kitur mielai šypsosi. Jaunatviškai šypsosi, nors jau apie 75-80 metukų dėdulis sulaukęs - dėl tikrojo amžiaus yra ginčų, nes jis, įtariama, šiek tiek "atsukęs" savo skaitliuką.

Trumpo, bet konkretaus vairuotojo pateikto įvado į Azerbaidžano politiką ir ekonomiką vidury privažiuojam namą, kuriame gyvensiu. Jau spėjau sužinot, kad vairuotojo žmona "vračiom rabotajėt, no miesiačnaja zarplata tolko 40USD". Nemandagu turbūt pasidomėt, kaip ponas vairuotojas su 480USD per metus uždirbančia žmonele rado pinigėlių juodam 90-ųjų mercedesui, bet, čia, spėju, galioja 'post-valstybių' fenomenas, kai darbu laikomas tik pastovus darbas valdžiai ar bankrutuojančiai gamyklai, o kitos pajamas teikiančios veiklos rūšys tiosiog pamirštamos.

Gyvenu pas pažįstamus, mat taip įdomiau ir pigiau. Bet ir sudėtingiau, nes kasnakt nuo vidurnakčio iki vėlaus ryto nėra nei vandens, nei elektros. Valdžia pritrūko mazuto elektrinėms - pasiraše naftos eksporto sutartis, viršijančias galimybes, o dabar patiems naftos mazuto gamybai nebeliko. Žibalinės lempos šviesoj tenka aptarti darbinius reikalus, ir sriūbtelt vietinio vyno "sem devic". Vynas puikus, migdolo riešutai irgi. Belieka laukti elektringo ir vandeningo rytojaus.

Centre, žinoma, elektra ir vanduo yra. Čia tokią prabangą Azerbaidžano Respublikos valdžia priversta garantuoti. Ir televizorių galima ištisą naktį žiūrėt - ne Azerbaidžano TV stotis (jos gerbiamo prezidento įsaku išjungiamos pirmą valandą nakties - kad tautos žiniom ir informacija nevargintų), bet NTV, Ostankiną ir turkiškus kanalus. Kokybiškiausiais kanalais laikomi rusiški; turkiški stipriai atsilieka (turkų kalbą visi daugmaž supranta, nes azerbaidžaniečių kalba priklauso turkų kalbų grupei), o Azerbaidžano TV stotys, net ir "privačios", yra prezidento balsas nesibaigiančių serialų fone.

Rytiniame Baku verda gyvenimas. Šaligatviuose stoviniuoja prekeiviai, pardavinėjantys įvairiausius vaisius. Mat Azerbaidžane, didžiuodamiesi sako azerbaidžaniečiai, yra 9 is 12 pasaulyje esančių gamtinių juostų (kai kurių teigimu, 10 is 13). Pribloškianti informacija. Dėl to auga viskas - mandarinai, apelsinai ir granatos (ne sprogmenys, o vaisiai). Mados genami, "įdiegė" ir kivi, bandys bananus. Azerbaidžanietiškos žiemos vidury vaisiais ir daržovėm lūžtančios lentynos ir kioskai trukdo ne tik pėstiesiems, bet ir automobiliams, kurie ir taip važinėja tarsi nei automobilis, nei eismo taisyklės dar nebūtų išrasta.

Baku centras driekiasi Kaspijos pakrante, nuo pajūrio atskirtas siaura parko juostele ir prospektu, kuris, bakiečių teigimu, yra antras pagal ilgį Europoj, po kažkokio tai prospekto Paryžiuj, nors mane menkai guodžia prospekto ilgis ar gamtinių juostų skaičius, žinant, kad galvą plausiu patamsy šaltu vandeniu iš kibiro - nors, beje, nesu ištikimas komforto pasekėjas. Jau už puskilometrio atviroje jūroje stovi Mukrano dydžio laivai ir naftos platformos, siurbeliuojančios tą taip vadinamą "juodąjį auksą". Čia vyksta šiuolaikinė naftos gavyba. Pavažiavus šiek tiek į pietų pusę, keliolikos kvadratinių kilometrų plote išsidėstę daug kuklesni naftos gręžinukai, pradėti statyt dar 19 amžiaus gale. Kažkur matyti atrodo - taip, jie primena gaisrininkų apžvalgos bokštus Dzūkijos miškuose, tik čia penkiasdešimt bokštų vienam miške, ir visi be gaisrininkų. Ir susmaigstyti sausumoje, ne jūroje - visas plotas buvo dirbtinai nusausintas, arba, tiksliau sakant, užpiltas žemem, nes tokie naftininkų sumanymai, kaip plaukiojantys gavybos terminalai, tada dar nežinota ar bent jau neapsiimta statyt.

Baku naftos pramonė įspūdingai atsiveria prie baltos ant uolų statomos mečetės. Puiki hipnozė akims, peršanti klestėjimo ir gerbūvio iliuziją. Deja, sunku bus Azerbaidžanui tapti Kuveitu ar Jungtiniais Arabų Emyratais. "Juodasis auksas" azerbaidžaniečiams teikia mažai naudos, nes beveik visas išvamdzdžiuojamas į Turkiją, kur toliau perdirbamas. Azerbaidžano naftos pramonėj galbūt dirba tik 4.000 azerbaidžaniečių. Visa kita susiglemžia gerbiamo prezidento klanas, na, neatsilieka ir tarptautiniai naftos koncernai, įsteigę naftos konsorciumą, vienijantį tarptautinių naftos verslovių interesus Azerbaidžane.

Tačiau lyginant su kitais Azerbaidžano miestais ir miesteliais, Baku - klestinti oazė. Čia veikia tarptautinių firmų atstovybės, yra šiek tiek ambasadų ir šiaip visokių piliečių, galinčių leisti pinigus ir sukti užburtą ekonomikos ratą. Kontrastai tame rate - milžiniški: ksenono lempom žaižaruojantys, ir, be abejo, juodi "pikti" mercedesai, ir perpuvę "zaporai" ar aplamdyti renault; modernūs, prieš keletą metų užsienio firmų statyti poilsio namai prie jūros vienoje gatvės pusėje, o suklypę nežinia kokio žmonijos istorijos etapo reliktai kitoje, ir vaikai, pastoviai kartojantys "diadia, dai dienieg" maldelę. Bet gyventi Baku - gerai. Jauni žmones, nors ir sunkiai, darbą gali rasti. Yra puikių, bet nebrangių restoranų, apie kurių aptarnavimo lygį daugeliui Prahos užeigų belieka tik svajot. Baku vyksta koncertai, ir pajūrys pakenčiamas: jūra švari (kaip keista bebūtų žinant dėmesį ekologijai "post-post" valstybėse), o krantas - smėlėtas, pabarstytas puikiai lauktuvėm tinkančiom jūros kriauklėm.

Kur kas blogiau kituose Azerbaidžano miestuose ir miesteliuose, kur tarybinė maisto ir chemijos pramonė žlugo suirus tarybinei paskirstymo sistemai, o taippat ir dėl investicijų bei šiuolaikinių technologijų stokos ar paprasčiausio išvagimo. Žmonės ten neturi pastovaus darbo; ši tą parduoda, šį tą gauna iš vaikų, patys augina daržoves, ir taip verčiasi. Arba važiuoja dirbti svetur, į Rusiją ar kitas ex-SSSR valstybes. Spėjama, kad užsienyje dirba 1.5-2 mln. azerbaidžaniečių, didžiausia dalis - Rusijoje. Ypač ten esantiems nelengva dėl "anti-kaukazizmo" kampanijos. "Azerbaidžaniečiai - apsukrūs, byznyje jiems sekasi", - pasakoje vienas toks azerbaidžanietis, verslininkaujantis Vitebske. Norėtų grįžti į Azerbaidžaną, bet korumpuota valdžia konkurentų neįsileidžia. Tad grįžta tik atostogoms, o paskui - atgal į Baltarusiją, pinigų šeimai "kalt".

Tačiau korupcijos lygis (Azerbaidžanas patenka į pirmą labiausiai korumpuotų šalių trejetuką pasaulyje) ar makroekonomiai rodikliai, nors ir kokie objektyvūs bebūtų, neatskleidžia žmonių charakterio.


Žmonės Azerbaidžane puikūs. Vistik galioja taisyklė, kad kuo sumautesnė valstybė, tuo šaunesni žmonės, ir atvirkščiai. Kiekvienu svečiu, nesvarbu, koks ir iš kur jis atvykęs, rūpinamasi lyg vaiku, o tostų metu prisiekinėjama amžina draugystė ir brolybė. Ne, žmonės Azerbaidžane tikrai šaunūs. Galbūt tarpusavyje ir ne visada sutaria, galbūt ir su kaimynais pakariauja, bet svetingumu ir atvirumu neaplenkiami. Ne gruzinai, žinoma, kurie gali pusvalandį kankint svečią stovėdami su taure vyno ir varydami tostus, prasidedančius prosenelių garbinimu ir pasibaigiančius sveikatos linkėjimu dar negimusiems proanūkams. Azerbaidžane tostų lazdos neperlenkia. Azerbaidžane svečią myli. Azerbaidžane būt svečiu kur kas geriau nei Euro zonoj.

"Pakariaviamas" su kaimynais armėnais Azerbaidzanui kainavo 20% teritorijos, ir daug pabėgelių iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho. Be abejo, ištikima kurstymo principams liko ir Rusija, tiekdama Armenijai ginklus ir provokuodama ją prieš "vakarėjantį" Azerbaidžaną. Dabar, nors Azerbaidžanas turi bendrą sieną su Armėnija, paprastam žmogui ji neįveikiama. Ir noro įveikinėt nėra - nenuspėjama gali būt karšto kaukazietiško kraujo reakcija, išvydus visas neteisybes primenantį pilietį iš kitos pusės. Bet vistik vandens ir darbo neturintiems žmonėms Karabachas svarbu: vieni keikia prezidentą, nesugebėjusį laimėt karo, lyg pergalė būtų išsprendus darbo problemas, kiti ironiškai juokauja: "a jieščio govoriat što my truslyvyj narod", - pratęsė Kalnų Karabacho istoriją vienas pažįstamas, komentuodamas cypiančiom padangom iš vietos rovusį automobilį prie pėsčiųjų perėjos.

Iranas - kitas įdomus Azerbaidžano kaimynas. Būdami vidurio Europoj, apie Irana žinome arba nieko, arba "tikrovės" neatitinkančias nesąmones apie branduolinio ginklo kūrimo ambicijas, nehumaniškas bausmes ir terorizmą. Azerbaidžaniečiai į Iraną žvelgia su tam tikru susidomėjimu: vieniems (vienoms) patinka tam tikri moters vaidmens šeimoje aspektai (remiantis jų pasakojimais, moteris yra tikroji šeimos galva; jei moteris skundžiasi, kad vyras jai nebetinka, tai vyrą užgula didelės bėdos darbe ir visuomenėj), antriems - giminystės ryšiai (vėlgi, remiantis panašiais pasakojimais, iraniečiai labai mėgsta bendrauti: pastoviai lanko gimines ir draugus), o kitiems imponuoja verslo etika (vėlgi, jau minėtų vietinio patikimumo lygio šaltinių teigimu, rašytiniai kontraktai Irane, esą, nereikalingi - ten pakanka žodžio). Istorijos apie tarptautinio terorizmo finansavimą ir teroristą Bin Ladeną yra, švelniai sakant 'nou koment' - jei jus sprogdina, tai ir aiškinkitės kas ir kodėl, izoliuokit, sankcijonuokit ar transliuokit žinias, jei manot, kad tai padeda. Šiaurinėje Irano dalyje gyvena apie 15 mln. azerbaidžaniečių, tokių pat kaip ir Azerbaidžane. Daug žmonių turi gimines. Zmonės, jei išgali, bendrauja, dalinasi patirtim, ir ja grindžia savo nuomonę.

Tiesa, Azerbaidžane yra radikalų, svajojančių apie šiaurinės - azerbaidžanietiškos - Irano dalies prisijungimą, tik mažai kas rimtai žiūri į tokį šventą absurdą. Tokią idėją paminėjus Irane, susidomėjusius pritildo saugumas, savo metodais ir efektyvumu tikrai neatsiliekantis nuo FSB ar CIA. Galbūt Irane azerbaidžaniečiai priklauso žemesniam gyventojų "luomui" (jei galima taip vadinti), lyginant su "tikraisiais iranielčiais (farsiais), bet visus Irano gyventojus vienija islamo tradicijos, o nuo pan-azerbaidžanizmo idėjų baido ir politinė bei ekonominė Azerbaidžano padėtis.


Išvingiavus per kalnus vedančiu keliu iš sostines, didžiasias politikos idėjas pakeičia įspūdingi pietų Kaukazo kalnų vaizdai, klaidžiojančių avių bandos, ir bent 15 metų neremontuotas kelias. Nors sniego nėra, oro temperatūra kalnuose bent 8-10 laipsnių žemesnė nei Baku, prie jūros. Avys, ganomos nupjautaausių šunų, elgiasi kur kas tvarkingiau nei kiti, policijos prižiūrimi, eismo dalyviai, varinėjantys žiguliukais, kia ar daewoo lyg detektyvuose, kai siekdamos išvengti kulkų mašinos mėtosi iš vienos kelio pusės į kitą.

Neįpratusiam vairuot automobilį Azerbaidžane - įvykis. Net bombų ir esforo bė-tė-erų išmalti Bosnijos keliai geresni, nekalbant jau apie puikiąją F-1 kokybės atkarpą Suvalkai-Lomža. Važiavimas patamsy primena chaosą. Labai populiaru važinėti įjungus ilgas šviesas, važiuojant tiek paskui, tiek iš priekio. Jei kokia lempa nedega, ar nutaikyta ne į kelią, bet į kitą vairuotoją - ne bėda. Be abejo, kelias duobėtas, tad reikia mėtytis iš vienos pusės į kitą likus net 30-iai metrų iki prasilenkimo. Jei tenka vairuot mašiną, kurios lempos vos šviečia, vairas siaubingai "laisvas", o stabdant "traukia" į dešinę, pravažiavus pora duobėtų posūkių ir prasilenkus su keliais sunkvežimiais, adrenalino nebelieka. Dūšią užpildo gyvenimo džiaugsmas, ir vėl įdomu šnekučiuotis apie islamo įtaka Azerbaidžane. Juk Azerbaidžaniečiai vistik ne protestantai. Jie gi musulmonai. Ir avienos šašlyką ar plovą valgo.

Nors Islamas šiuo metu yra labiausiai plintanti religija, Islamo vaidmuo Azerbaidzane nėra toks reikšmingas kaip pvz. Irane. Be abejo, pagrindinių religijos principų tauta laikosi (pvz. laidotuvių apeigos), bet tuos principus gerokai ištrynė šlovingoji-vieningoji tautų brolybės ir seserybės religija. Baku vyrauja dvikalbystė - dauguma vienodai gerai sneka tiek rusiškai (su tuo šarminiu pietų Kaukazo akcentėliu, tik kiek kitokiu nei gruziniškasis "nu, darahoi"), tiek azerbaidžanietiškai. Azerbaidžaniečių vaikai leidžiami ir į rusiškas mokyklas - ten tiesiog mokymas ir vadovėliai geresni. Reikalai kiek kitokie kaimuose - ten kur kas stipresnis pietų Kaukazo šarmas, bet rusų kalba irgi maloniai sklandi. Oi, ne Euro zona yra Azerbaidžanas!

Kiek "pasitrynus" su tauta, pradeda ryškėti pagrindinės bendravimo tarp žmonių taisyklės. Tie tokie principukai, užtikrinantys, kad turėsi šį bei aną, ir tostus už tave kels prieš ir po laidotuvių su musulmoniškom apeigom. Pirma - tai ryšiai. Kuo platesni ir kuo gilesni, tuo geriau. Antra - pagarba. Kuo platesnė ir kuo gilesnė, tuo geriau. Trečia - padėka. Vėlgi, tuo geriau, kuo ji platesnė ir kuo gilesnė. Ir ketvirta - paslaugumas (kriterijai tie patys). Laikantis tų taisyklių, visada būsi pakviestas į svečius ir tostą už tave pakels. Bus ir darbelis koks ar šiaip būdas prisidurt prie algos. Bus draugų, mašina juoda pavėžinančių ir juoda ikra pamaitinančių. Tikrai nebus blogiau nei skandinaviškam socializme, kur visi laimingi ir šiltai apsirengę po Laplandijos sniegą prie -40C ropinėja. Žinoma, jei 'gilu ir platu' neišeina, mašinos ir ikru spalva šviesėja ir tolsta, kol visai išblėsta. Tada "sėdima" ant pusantradolerinės pensijos. Šiuo metu, giliai ir plačiai pavyksta nedaugeliui, o 99.9% reikalai labai susiaurėje - ne ikra ir ne mašinos, o tik suklypus pašiūrė su nupjautaausiu kiemsargiu 'įvairina' kasdienybę. Bet gal reikalai gerės - gal ne kartu su kalnų upėm, kurios ne už ilgo bus ir gilios, ir plačios, bet vistik gerės, kaip gi čia apie ateitį be optimizmo.

Keturias su puse valandos trunkantis naktinis skrydis į Amsterdamą primena naujus prioritetus. Šuolis iš Azerbaidžano į KLM kulturą, kur uzkandžiu vadinama 10 mažų ir net nepasūdytų riešutų bei stiklinė mineralinio, pedantiškai protestantiškai perdėlioja Azerbaidžane apibyrėjusius vakarietiško bendravimo principus. Jokių draugas ar giminė, platu ar gilu - už viską mokėk pats, nori pensijos - rašyk socialdemokratų parlamentarams, o aš dirbu ir užsidirbu, sutartys raštu, turiu banko paskolą 30-iai metų, savo advokatą, Euro saskaitą ir karjerą - man gerai. Esu ramus su savo ABN Amro, KLM, Flying Dutchman kortele, Nationale Nederlanden draudimu, Heineken skardine ir PTT gė-es-emo duotu mažiuku Filipsu, ir linksmai stebiu tuos susirūpinusius bankrutavusių ar tarpusavy susipešusių post-post valstybių piliečius, keliančius tostus, kišančius nesuprantamas dovanas, ir tupinėjančius apie mane, lyg ištikrųjų galėčiau padėt ar išmokyt juos geriau gyventi, arba turėčiau jaustis atsakingas už sumautą padėtį jų šaly.

[b, 20000303]

Komentarai:

Vardas:
E-mail: