 Paulo Coelho |
Jūsų naujausios knygos Veronika nusprendžia mirti veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Kai jums buvo 18 metų, tėvai uždarė jus į psichuškę. Kokie jie buvo?
Jau miręs mano tėvas buvo inžinierius, mama - namų šeimininkė. Normali vidurinės klasės šeima. Tėvas norėjo, kad gyvenime sekčiau jo pėdomis, aš norėjau būti menininkas. Mūsų svajonės susidūrė ir įvyko sprogimas.
Ligoninėje buvau tris kartus: pirmiausia - 20 dienų, paskui du kartus po du mėnesius. Pirmą kartą man pasakė, kad tik darys tyrimus, bet vietoje seselė iš karto parodė man mano palatą. Ji pasakė, kad aš turiu keistų idėjų ir turėsiu kurį laiką pasilikti. Pabėgau iš ligoninės, bet buvau pagautas ir antrą kartą sugražintas jau jėga. Jei iš pradžių buvau drovus vaikinukas, sedėjau namuose ir knygas skaitydavau, tai po paleidimo pagalvojau: Iš manęs padarėte beprotį, gerai, tai aš toks ir būsiu. Iki nakties trindavausi gatvėje, gėriau alų, su draugais rengdavome automobilių lenktynes. Manyje pabudo maišto geismas, kovojau už savo erdvę gyvenime. Vėl buvau įkištas į ligoninę.
Ar Brazilijoje įstatymai leidžia daryti tokius dalykus?
Įstatymas buvo pakeistas tik pernai, po Veronikos pasirodymo..., nors jau dešimt metų dėl to diskutuota Kongrese. Žinau, kad mano knyga padarė įtaką ir tai mane labai džiugina. Anksčiau užteko gydytojo diagnozės, tarkime, kokio namų gydytojo, kad žmogų uždaryti ligoninėje. Gydytoją buvo galima nupirkti, sakysim, užsinorėjus skirtis. Visada buvo galima pasakyti, kad kieno nors elgesys pavojingas aplinkiniams. Dabar už tai atsako ypatingas, valstybės išlaikomas gydytojas.
Jūsų knyga neaprašinėjq košmarų, kaip, tarkime - Skrydis virš gegutės lizdo. Ar buvimas ligoninėje jums nebuvo baisus?
Ne. Daug baisiau buvo vėliau kalėjime. Ligoninė nebuvo baisus išgyvenimas, nes už jo slėpėsi mano tėvų meilė. Jie nedarė to iš neapykantos. Kovojau su jais, maištavau, bet nesijaučiau auka. Po trečio karto pasakė: Na gerai, esi beprotis, bet globosime tave namuose
O kaip buvote atsidūrė kalėjime?
Kalėjime buvau taip pat tris kartus. Pirmą kartą, 1969-ais mane per klaidą palaikė teroristu. 1974 gegužę du kartus buvau pasodintas būtent aš. Rašiau tekstus dainoms apie kitokią visuomenę. Šalį tuo metu valdė kariškiai, ir jiems buvo labai aišku - tai antivalstybinė veikla. Jei ligoninėje jaučiau, kad dėl blogos mano situacijos kalta tėvų meilė, kuri tiesiog pasirinko blogas priemones, tai kalėjime jaučiau neapykantą.
Jus kankino?
Taip. Į kalėjimą mane ikišo sukarintos visuomeninės organizacijos - valdžia rėmė jų represijas, bet oficialiai to nepripažindavo. Kankindavo įvairiai. Uždarė mane nuogą tamsioje mažoje celėje, kur buvo baisiai šalta ir įjungdavo sireną. Tokioje aplinkoje žmogaus net liesti nereikia - ir taip kraustosi iš proto. Tai vadinasi ledainė. Tai buvo baisus mano gyvenimo etapas. Manau, kad niekad apie tai nerašysiu. Neapykantos išgyvenimas yra kažkas labai neigiamo, niekam gyvenime tai nepadės.
 |
Tai nebuvo būtent satanizmas. Tada labai domėjausi magija. Tai, kur patekau, buvo dėl etikos dvasiniuose dalykuose stygiaus. Nenoriu konkrečiai apie tai pasakoti, nes blogis yra gundantis. Kažkada apie tai parašiau knygą. Ją skaitė tik mano žmona ir pasakė: Ne. To negali spausdinti. Aš paklausiau: Kodėl? Juk blogiui nepasiseks, pabaiga bus tragiška. Ji užsispyrė: Vistiek knyga bus žavinti. Įtrauks žmones. Ir rankraštį sunakinau. Toje sektoje buvo ir mano draugas, brazilų roko žvaigždė Raulis Seixas. Jis jau yra miręs, nuo narkotikų perdozavimo.
Ar po viso šito Jūs padarėte kažkokias išvadas apie blogio prigimtį?
Tai mano sekančios knygos tema. Į mažą miestelį atvyksta svetimas žmogus ir siūlo, kad blogis taptų nebaudžiamas. Kaip reaguos žmonės? Kaip veiks mūsų instinktai - keršto jausmas, sadizmo geismas... Žmoguje yra ir gėris, ir blogis. Nesvarbu, ar prisipažįstame, ar blogis yra mumyse, ar tik išorėje, esame už tai atsakingi. Mes tai kontroliuojame. Vaikas nesupranta, kas yra blogai ir kas yra gerai, todėl yra pajėgus/i būti žiaurus/i.
Ar kaip Veronikos herojė kada nors galvojote apie savižudybę?
Ne. Niekada.
Ar Veronika nėra atsiskaitymas su tuo laikotarpiu? Ką tada išgyvenote?
Tai greičiau bandymas suprasti praeitį, kuri yra amžiams nuo mūsų paslėpta. Kažkas įvyksta, palieka mumyse žaizdas, kurios liks visiems laikams. Pabuvimo ligoninėje dėka supratau, kad visi žmonės yra skirtingi, o gyvendami visuomenėje, turime išmokti laikyti tuos skirtumus priimtinais, normaliais. Aš tai supratau palyginus anksti gyvenime. Bet paskata parašyti knygą buvo mano kelionių patirtis. Pamačiau labai daug vienišų žmonių.
Knygoje esate Veikėjas, savo paties pavarde. Kodėl?
Tai labai nepatiko leidėjams. Bet aš užsispyriau, galvojau, kad jei ten būsiu aš pats, knyga bus svaresnė. Aš tik įeinu ir išeinu, esu ten tam, kad pasakyčiau, kad tą patį išgyvenau.
Herojė yra moteris...
Jos atvejis su manimi neturi nieko bendro, man svetima aprašoma panika ar depresija. Kad geriau galėčiau tai išanalizuoti, turėjau atsiriboti nuo to.
Dažnai kartojate, kad atvėrete savyje moetrišką sielos dalį. Ką tai reiškia?
Nuo 1982-ųjų priklausau grupei, kuri studijuoja simbolines prasmes katalikų Bažnyčioje. Tai nepastovi grupė, ne koks uždaras susirinkimas. Mums nesvarbu teorija, tik konkretūs išgyvenimai. Po 1989-ųjų buvau dviejose piligriminėse kelionėse. Pirmąkart prie Prancūzijos ir Ispanijos sienos - Santiage. Antrą kartą buvo visiškai kitaip. Ji vadinasi Kelias į Romą, bet iš tikrųjų ten keliauti niekur nereikia. Niekur nepajudėjau iš Lurdo - tą vietą buvau pasirinkęs. Toje piligrimo kelionėje idėja buvo simbolių kalbos gilinimas intuicijos pagalba. Idėja yra tame, kad į gyvenimą perkelti savo sapnus: vieną dieną sapnuoji, kitą - įgyvendini savo sapnus. Vadovaujamės tik savo intuicija ir sapnais. Sunku paaiškinti, kas tada vyksta.
Pirmoji mano piligrimo kelionė buvo vyriška - tai erdvė, kurią turime įveikti, vienmatiškumas, žmogus vadovaujasi disciplina. Antrosios atveju kovojama su laiku - žmogus turi apibrėžtoje vietoje praleisti septyniasdešimt dienų. Kelią nurodo sapnai. Būtent tada atradau moterišką savo sielos pusę. Man pavyko tai įsavinti tik 1994-aisiais - tada parašiau knygą Sėdėjau ant upės Pedros kranto ir verkiau...
Kodėl savyje atskleidėte moteriškumą taip vėlai?
Nes esu kvailas, tikrai reikėjo tai padaryti daug anksčiau. Dabar gyvenimą matau daug didesnėje pilnatvėje...
Ar pasikeitė nuo to Jūsų knygos?
Ne. Manau, kad kūrimas, kūryba visada yra moteriška. Kiekvienas vyras kurdamas išnaudoja savo moterišką pusę, net jei tą daro nesąmoningai.
Turėjote keturias žmonas. Ko ponas išmokote iš moterų?
Visko. Man atrodo, kad ryšyje (atleiskit mieli skaitytojai/os, kad naudojame šį išsireikimą ) - red past.), kuriame yra jausmai, visada mokaisi. Kai myli, viskas yra daug intensyviau. Mano pirma žmona buvo vyresnė už mane vienuolika metų - ji mane išmokė vairuoti automobilį, anglų kalbos... Bet iš tikrųjų ne to mokaisi iš moters. Svarbiausia yra pasaulio suvokimas...
Jau dvidešimt metų esu su Kristina, bet mano žmona nėra ta pati, kaip prieš dvidešimt metų. Visą laiką keičiamės, man atrodo, kad esu buvęs su aštuoniomis Kristinomis. Aš esu aštuntas Paolo, nes keičuosi kovodamas už savo sapnus, savo svajones.
Ar buvusios trys santuokos Jūsų požiuriu buvo pralaimėjimai?
Ne. Tai buvo ieškojimai. Išsiskirdavome, nes pasibaigdavo mūsų meilė.
Dabar kalbama apie tai, kad santuoka aplamai išgyvena krizę.
Nes reikia suvokti, kad santuoka nėra pastovus ryšys (sorrypaskutinįkartą - red. past.) - jis keičiasi, kartais reikia prisitaikyti prie naujos situacijos. Santuoka baigiasi nelaimingai, jei išėjus iš bažnyčios galvojama, kad viskas ir toliau bus taip, kaip tą dieną. Reikia iš pradžių suvokti, kad tai yra procesas. Bet viskas iš tikrųjų remiasi meile.
Ar su ištikimybe irgi tas pats?
Tai labai asmeniška. Kiekvienas į tai žiūri asmeniškai. Aš turiu savo nuomonę, bet jos neišsakysiu.
Bet jus skaito daugiausiai moterys...
Anksčiau taip buvo, bet tai palaipsniui keičiasi. Moterys yra atviresnės tam, kas yra nauja, bet vyrai vis labiau moteriškėja. Susitikimuose su skaitojais 40 procentų dabar yra vyrai. Anksčiau buvo penktadalis.
Nepaisant visos blogos patirities, jūsų knygos yra optimistinės
Negalvoju apie save kaip apie auką. Iki šiol kalbėjome tik apie skaudžią patirtį.
Nekalbėjome apie teigiamą. Pavyzdžiui, kai pabėgau iš psichuškės, mane parėmė sužadėtinė. Jei turėčiau apibendrinti savo gyvenimą, tai teigiamos patirties yra labai daug, bet blogoji - labiau intesyvi.
Man sekasi kovoti už savo svajones. Tai labai pozityvu.
Savo knygose įkalbinėjate sekti savo svajonėmis. Alchemike yra Didžioji Legenda. Ar užtenka remtis savimi? Kvailiai ir blogiečiai irgi svajoja...
Einant savo keliu būtina etika - nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų. Mūsų svajonių riba turėtų būti kitų žmonų sfera. Negalime jiems grasinti. Tėvai negali negali svajoti už savo vaikus.
Ar tai, Jūsų nuomone, neapriboja mūsų saviraiškos?
Svajonės mums atrodo arba neįgyvendinamos - tada nebadandome nieko daryti, arba per paprastos - tada bijome, kad ėmesi jų įgyvendinti pakeisme savo gyvenimo kryptį, prasmę. Bijome arba visiškos nesėkmės, arba pasikeitimų, tegu ir apie juos svajojame.
Kuo užsiima fondas, kuriam atitenka dalis įplaukų iš Jūsų knygų?
Daugiausia skurdžiais vaikais, jiems skiriame iki 300 tūkst. dolerių per metus. Jiems suorganizavome vietas, kur nuo aštuntos ryto iki šešių popietų gali užsiimti menais, Internetu... Dabar globojame 280 vaikų, iki metų pabaigos jų bus keturi šimtai. Be to - trumpesnį laiko tarpą - finansuojame Brazilijos istorija užsiimančius, brazilų literatūros klasikos vertimus, seneliams padedame. Beveik metus darėme dar kitką - išpildydavome svetimas svajones.
Kodėl tik metus?
Vienam žmogui užmokėjome už lėktuvą iš Santiago, kad galėtų būti piligrimas, paskui išleidome kažkieno knygą, pirkdavome gitaras... Bet paskui pradėjo rašyti [savo svajones], kad norėtų turėti namą. Kaip per dieną pradėjome gauti du šimtus laiškų, pasakiau: Ne. Geriau užsiimti vaikais. Jau nutraukėme veiklą, bet laiškai tebeplaukia...
Ar knygas rašyti yra sunku, ar lengva?
Pradėti sunku ir rašyti sunku. Bet kai pradedi, sunku sustoti.
Knygą parašote per kelioliką dienų...
Taip. Bet tai, ką perskaitome, yra tai kas yra pagimdyta, o nėštumas yra ilgas laiko tarpas. Tai jau procesas, kurio aš pats neįtakoju. Nežinau, kas yra tėvas.
Ar kaip žinomas rašytojas Jūs kuriate savo įvaizdį?
Ne. Rašytojas tai ne kino žvaigždė.Pirmiausia pasirodo knyga. Ji yra jo paveikslas. Manimi susidomėta tik tada, kai pardaviau labai daug knygų. Kaip aš turėčiau kitaip pristatinėti save? Rengiuosi paprastai. Rengiuosi juodai, nes tai patogu keliaujant. Jei kažką prikuričiau, žmonės suprastų, kad tai dirbtina.
Jūsų knygos muša populiarumo rekordus visame pasaulyje, sakoma, kad jos turi itin didelį poveikį, tiesiog magišką. Tuo pat metu kritikai rašo, kad jos yra naivios, padrikos, nieko nauja literatūrai neduoda...
Manau, kad esu avangarde. Kalba, kuria rašau, yra šiuolaikiška - apie viską kalba tiesiai [tiesmukiškai], bet nėra paviršutiniška. Taip kalbėti užtenka, kad paaiškinti Visatą. Nes užtenka ištarti - dykuma - ir žmogus jau įsivaizduoja, kad tai yra dykuma.
Visi gali mane suprasti. Manau, kad tai yra revoliucija.
Revoliucija? Ar paprastumas yra avangarde?
Žmogus nuo pasaulio pradžios pasakoja tik keturias istorijas - apie meilę tarp dviejų žmonių, apie meilę tarp trijų žmonių, apie kovą dėl valdžios ir apie kelionę.
Avangardiška yra žiūrėti į dabartį šiuolaikiškomis akimis, grįžimas prie paprastos kalbos, kuri buvo pamiršta. Avangardo suvokimas priklauso nuo aplinkybių. Šiandien avangarde yra paprastumas.
[ML, 2000-08-29]