Žodžiai: Marius Listopadskis

Sakoma, kad naujųjų laikų miesto kultūra, jos "juodasis" variantas laikosi ant trijų banginių, atėjusių iš miestų miesto Niujorko gilumos. Sakoma, kad ten buvo iš naujo atrasta komunikacija šalto betono ir vilkiškų žmonių santykių pasaulyje. Pirmasis sudėtinis šios hip hopo kultūros elementas buvo repas - "savoji" kalba, jos klausomasi. Antras jų yra breiko šokis. Tačiau bene įspūdingiausiai 20 a. pabaigos popkultūros pasaulį įtakojo trečiasis hip hopo kultūros banginis - graffiti. Rašymas mieste. Visame pasaulyje. Visur.

Pačiai seniausiai pasaulio graffiti, arba tiesiog piešiniams ant sienos yra maždaug 5000 metų. Tai, ką juokais galima pavadinti "klasikine graffiti" galima rasti senosios Pompėjos ar Atėnų griuvėsiuose. Šiaip ar taip, miesto ženklų žaismas lydėjo žmoniją per visą jos istoriją. Jis slėpė savyje įvairių gildijų, draugijų, sektų ir individų paliktus ženklus. Šiuolaikinis miestas - tik nauja ilgus amžius augusio žmogaus noro išreikšti save per simbolinius piešinius rezultatas. Tačiau šiuolaikinio graffiti sprogimas yra su niekuo nesulyginamas.

Juokais galima pasakyti, kad pirmasis "tagas", arba nuolatos kartojamas autoriaus parašas, atsirado dar praėjusiame amžiuje, kai du bepročiai - Kyselakas Austrijoje ir Restifas Prancūzijoje sumanė visą šalį pažymėti savo parašais. Jiems tai pavyko. Bet ir XX a. Pradžioje ir viduryje, užrašai ant sienų - nauji ir seni, politiniai ir kariniai, tebuvo laikomi užrašais ant sienų. Pirmasis postūmis atsirasti šiuolaikiniam graffiti, buvo Amerikoje populiarėjanti komiksų kultūra, užvaldžiusi ne vieno jauno žmogaus sąmonę ir vaizduotę jau vaikystėje. Be to, vaizduotę kaitino kairiosios pakraipos revoliuciniai mąstytojai, atėję kartu su karšta 1968-ųjų vasara. Tada visi įmanomi politinę sistemą kritikuojantys šūkiai buvo perkelti ten, kur juos galėtų pamatyti kiek galima daugiau žmonių. Tai buvo naujieji gatvės plakatai, įrašyti neištrinamu šriftu.

Manoma, kad Filadelfijos nutrūkgalviai Cornbreadas ir Niujorko Manheteno autorius Julio 204 buvo pirmieji, pasauliui davę "tagus" - parašus ant miesto sienų. Sunku net įsivaizduoti, bet pirmieji piešiniai, simboliai ir užrašai pradėjo plisti tik apie 1970 metus, genialiai sugalvojus panaudoti aerozolinių dažų balionėlius. Miestų valdžios dar tikėjosi išbraukti tai iš miesto paveikslo ir metė pirmuosius tūkstančius dolerių "valymui". Savo ruožtu, graffiti pateko į lauko reklamos, atvirų skelbimo lentų ir plakatų vietas. Juos pradėta pastebėti. Manoma, kad graffiti žengė pirmą žingsnį išgarsėjimo link, kai žinomas rašytojas ir parašų dėliotojas pseudonimu Taki 183 1971-ais metais buvo aprašytas laikraščio "The New York Times" straipsnyje. Jį aplankė šlovė, o Niujorko kvartaluose tuo metų susiformavo ilgamečiai graffiti pasaulio principai - susiskirstymas į teritorijas, pirmosios komandos ("Vanguards" ir "Last Survivors") su savo struktūra, pirmieji piešiniai ant traukinių ir pirmieji trys šimtai policijos areštų. Pagrindinė debatų tema tais ir vėlesniais metais, buvo valdžios bandymas ištrinti ir visiškai uždrausti piešinius ant sienų ar net prekybą dažais. Miestų sienos tapo karo zona. Per tą laiką pirmieji graffiti meistrai 1972 m. sugebėjo patekti į muziejų sales, išmoko keisti dažų galvutes ir sukūrė pirmą "masterpiece", dabar jau legendą tapusį Super Kool darbą. Stiliai vystėsi nepaprastai greitai ir po kelių metų Niujorko miestas išleido jau 4 milijonus dolerių graffiti valymui. Bet "upės" užtvenkti nepavyko. 1976 m., kai autoriai Flame 1, Caine ir Mad 103 pabaigė marginti pirmą visą metro vagoną "Freedom Train" (Laisvės traukinys), "valymui" skirta suma siekė 10 milijonų dolerių. Vėliau ji tik mažėjo, municipalinėms valdžioms įvairiuose pasaulio miestuose pripažįstant savo bejėgiškumą prieš laisvą raiškos erdvę. Technine prasme, eilę metų buvo tobulinami būdai, kurie leistų uždažyti, ištirpinti užrašus ant miestų sienų (ar bent jau tuos, kurie buvo "necenzūriniai"), tačiau to padaryti nepavyko. Žmonės buvo areštuojami, tačiau kiekvieną rytą rasdavosi vis naujos miesto raukšlių žymės.

80-ųjų pradžioje graffiti pasaulis, į jį atėjus vis daugiau naujų narių, įgijo dar kelis kultinius dalykus. Vienas jų buvo pirmasis filmas apie sienų bombardavimą vaizdais "Wild Style". Antras - į elitinį ir snobišką meno pasaulį atėjo neprilygstami Niujorko gatvės meistrai. Tiek iš jų parodų, tiek nežinomų autorių iš Ciuricho ir kitur pastangomis, graffiti stilius tapo žinomas jau ir Europoje. Greitai jis jau nebuvo vien kvaištelėjusių psichologų ir meno kritikų diskusijų objektas. Kartu su kitomis hip hopo kultūros formomis jis tapo mada - straipsnių, pokalbių ir komercijos produktų objektu. Prieš kelis metus ėjusius fanzinus pradėjo keisti žurnalai, o Edas McBainas ir Steve Lopezas publikavo pirmąsias knygas, kurių herojai buvo graffiti meistrai.

Aišku, kalbant apie grafitti spaudoje, dėmesio centre dažniausiai buvo "vandalizmo" ir "naudos visuomenei" sąvokos, tačiau jungdamiesi į klubus, piešdami legaliose ir nelegaliose vietose, naudodami vis daugiau stilių, technikų ir simbolių, "writeriai" nejučia sukūrė naują visą pasaulį apėmusį judėjimą. 1988 m. buvo spėjama, kad vien Niujorke ant sienų pasirašo ir piešia gera dešimtis tūkstančių žmonių. Dabar pakankamai sunku atsekti didžiuosius naujų stilių - raidžių formų, sudetingesnių spalvinių schemų ir madų autorius, tačiau daugelio jų ištakoje stovėjo būtent Niujorko suformuotos komandos Phase 2 ir Riff 170. Graffiti pasklido ir tobulėjo beveik visame pasaulyje, ypač turtingiausiose pasaulio valstybėse. Turiu mintyje, aišku, Vokietiją. Vargu ar kas galėjo ir galės prilygti žymiajai Berlyno sienai.

Graffiti kultūra turėjo ir savotišką savo pasaulio Johną Lennoną. Iš Pitsburgo į Niujorką atvykęs dailininkas Keithas Haringas nuo 1980 m. buvo neišsenkamos energijos išradėjas ir žaidėjas, suteikęs graffiti tikrą, visuotinai pripažįstamo meno skonį ir vertę. Jis buvo vienas pirmųjų "nebe-hipių" kartos atstovas, kuris buvo pats įtakojamas ir įtakojo graffiti pasaulį. Baigęs meno mokyklą, jis tiesiog pradėjo priešti gatvėje specifine gyvūnų, spindinčių kūdikių figūrų maniera. Ją jis daugiausiai dėstė kreida ant nenaudojamų Niujorko metro reklaminių stendų. Haringas buvo labai produktyvus, per dieną sukurdamas apie 30 piešinių. Naktimis jis mėgo šėlti legendiniame gėjų house muzikos klube "Paradise Garage". Ilgainiui jis pradėjo uždirbti tūkstančius, o darbus eksponuoti visame pasaulyje, taip populiarindamas savo (ir gatvės) stilių visur - nuo Roterdamo iki Tokijo. Iki savo mirties nuo AIDS, 1990-aisiais jis išliko gatvės ir elito meno suderinimo įrodymas. Šiame dešimtmetyje tai jau jokia naujiena.

Dar vienas naujas etapas pasauliniam graffiti judėjimui prasidėjo apie 1994 m., kai Susan Farrel pradėjo interneto puslapį www.graffiti.org, kuris ilgainiui prisijungė ir pradėjo dominuoti 90-aisiais, virš 100 leidinių apėmusiai, pasaulinei, šiai temai skirtų, leidinių ir fanzinų scenai. Jame pradėjo gimti pirmosios buvusių piešėjų teorijos apie tai, kas iš tikrųjų norėta pasakyti ir kaip kultūriškai paaiškinti graffiti fenomeną.

Niujorko getas - neturto, visuomenės griuvimo, anonimiškumo, beatodairiškos rizikos, pagaliau kitokio folkloro pasaulis labiausiai ir formavo graffiti filosofiją. Dažniausiai teigiama, kad tai nėra oficialios kultūros dalis, greičiau priešingai - tai jaunų visuomenės atstumtųjų protestas, kurių tikslas yra nuo amžių slenkantis noras išskirti savo gaujos ar grupės teritoriją kažkuo ypatingu. Dar kiti sako, kad graffiti vizualumas, naudojami žodžiai ir stilius, tėra sukrečiančiai keista antraščių ir reklamos pasaulio parodija. Gatvė ir reklamos pasaulis - tai du kraštutinumai, kuriuose vyksta nesibaigianti autorių kova ir konkurencija. Tiesa, tik labiausiai užsidegę, turintys skonį, individualūs vaikinai sugeba palikti ženklus, kurių įtaka gyvybe pulsuojančiame ir besikeičiančiame miesto iliustracijos pasaulyje yra ilgalaikė. Kitaip tavo piešinys gali būti padengtas kitu, intensyvesniu ir gražesniu dažų sluoksniu. Kaip žinia, "nuburnintas".

Tamsioji graffiti - kaip nevaržomo miesto, kitų graffiti meistrų ir šiaip švarių sienų niokojimo pusė taip pat turi ilgą ir kankinančią istoriją. Daugiausia sutariama, kad nėra geresnio vaisto nei legaliai išskirtos vietos piešti ir rašyti, prižiūrimos pačių autorių. Tačiau yra ir galybė kitų istorijų, iš kurių pažymėtinos policijos represijos (fenomenalioji "jokios tolerancijos" programa), bandymai uždrausti pardavinėti dažus jauniems ir/ar įtartiniems žmonėms, slapstymaisi ir parašų keitimai, infiltracijos, slaptos kameros, šunys ir sargai, įskundimai ir prieš graffiti nukreiptos paskaitos mokyklose. JAV Covingtono miestas prieš kelis metus net bandė įvesti baudas už sienų rašiklio ar dažų balionėlio turėjimą. Juokaujama, kad vis tiek dažniausiai baigiamasis akordas būna susijęs su verslu. Jau ir Lietuvoje yra nemaža graffiti darbų, kurie puikuojasi paslėpta, storo dėdės užsakyta reklama. Jei pasakyti visai taikliai - "skirtumas tarp meno ir graffiti yra matuojamas tik kažkieno išduotais leidimais". Savo ruožtu, graffiti persikėlė į naujų barų ir parduotuvių pavadinimus ir tokių gigantų kaip Volkswagen, Nestle, Mustang, Martini reklamines kampanijas.

Viena aišku, kad graffiti iš esmės yra jaunų vyrukų pasaulis. Pasak tyrimų ir srities žinovų, merginos sudaro gal tik vieną procentą visų autorių. Graffiti meistro vidutinis amžius yra maždaug 18 metų (aišku, būna ir visai jaunų, ir jau penkiasdešimt pasiekusių autorių). Galima sakyti, kad piešiniai beveik be jokių išimčių atspindi tai, prieš ką visuomenė nėra gerai nusiteikusi. Kita vertus, graffiti kaip visuma yra savotiškas idėjų, jaunimui kultinių dalykų ir išraiškos formų kaitos dienoraštis. Graffiti įpūtė gyvybės meno pasauliui, priartindamas sustabarėjusias sales prie gatvės kasdienybės ir atgaivindamas tokias jo rūšis, kaip kaligrafija ir senotapija.

Kaip graffiti prasidėjo Lietuvoje, taip pat sužinoti sunku. Savotiškais miesto ženklais galima laikyti ir visus patriotinius ženklus, išpieštus kreida ir dažais - nuo Gedimino stulpų ir Jogailaičių kryžiaus iki fenomenalios žalios Ž raidės, savotiško lietuvių atsako į "Dinamo" ir "Spartako" fanatikų, visoje buvusioje SSSR teritorijoje paliktus "tagus". Viena aišku, sovietiniai aerozoliniai dažai tam visiškai netiko. Ir tikrasis sienų "bombinimas" atėjo su karta, kuriai nesvetima buvo repo muzika, MTV stiliaus emblematika ir kitos hip hopo kultūros formos - mikrorajono gyvenimo stilius. Kaip pasakoja NER ONE slapyvardžiu prisidengęs "writeris" iš "KGB" komandos: "Paišyti pradėjau kokiais 1993-ais, ant popieriaus - dar seniau. Pirmą kartą tai išvydau per televizorių, vyrai paišė kažkokią drobę renginiui ir manyje gimė "rašytojas". Savo pirmą darbą, tuomet madingą užrašą "RAVE", vyrukas piešė Vilniaus tunelyje dieną, ir jam buvo nusišvilpt ant aplinkinių.

Daugelis dabartinių autorių sutaria, kad Lietuvoje dar niekas nepiešė geriau už prancūzą pravarde Lazoo, kuris čia dirbo bene 1996 metais. Jam priklauso daugelis projektų Vilniuje, iš kurių galima paminėti kad ir šalia Franko Zappos paminklo esantį darbą. Dabar geriausius išrinkti sunkiau. Vilniuje stiliumi ir kokybe išsiskiria PVL komandos darbai. Kaip rašo vienas jų lyderių, Viaz pseudonimu dirbantis architektūros studentas, problema yra tik ta, tad "trūksta sienų, kur galima būtų nieko nebijant reikštis ir prastai suorganizuoja prekyba gerais dažais ir capsais (flakonų galvutėmis - red. past.)". Lietuvių laiškai alsuoja entuziazmu, matosi, kad Vilniaus mieste ir kitur dar yra didelė erdvė spalvingai graffiti raiškai.

"Writeriams" ekonominė krizė yra "px", juokiamasi viename redakciją pasiekusiame elektroniniame laiške. Mieste kas mėnesį ir kas savaitę matome vis daugiau naujų ir skoningesnių parašų, vadinamų tagais. Tiesa, Lietuvoje dažnai trūksta techninių priemonių, bet tarsi savaime besikeičiantys miesto gatvių fasadai rodo ką kitą. Tai kas buvo prieš dešimt metų pasaulyje, dabar matome Lietuvoje. Daugelis rašytojų ir žurnalistų stengėsi išskirti kai kurias pritrenkiančias, nepaprastai įtakingas graffiti bumo išdavas. Šiaip ar taip, tai kas buvo nekenčiama ir laikoma "atskalūnų" dalyku, ilgainiui tapo dažnai aptariama tema, svarbia meno rūšimi ir dideliais pinigais. Geto ar išskirtinės jaunimo pasaulio kultūros dalis tapo visos visuomenės sąveikos (ir žiniasklaidos) kasdienybe. Tai, kas buvo tik sienos dalis, užvaldė internetą, žinių laidas, knygas ir straipsnius, tokius, kaip šis.

Ir dar: būtinai aplankykite www.graffiti.lt. Geriau vieną kartą pamatyti, nei perskaityti.