Kur dingo „Kino Manifestas” ?

2006 sausį Lietuvos žydrąsias kino padanges sudrebino 7 ambicingų režisierių paskelbtas „Kino Manifestas”. Pareiškęs, kad „šių dienų lietuviškas kinas skęsta chaoso, demagogijos ir banalumo” liūne, septynetas pasižadėjo pakeisti kinematografo likimą, kuriant „čia ir dabar”, oponuojant autoritetams ir atsiribojant nuo bet kokių taisyklių. Manifesto kūrėjai sakėsi susinaikinsią 2009 sausį, bet iki tol įsipareigojo sukurti 10 pilnametražių vaidybinių filmų, leisiančių „lietuviškam kinui išsiveržti iš stagnacijos”. Visgi Manifesto kūdikis „Diringas” taip ir liko vienturčiu, o pats Manifestas, atrodo, dingo be pėdsakų. Išsiaiškinti kaip, kas ir kodėl, pasišnekučiavau su keturiais „Kino manifesto” autoriais: Mariumi Kunigėnu, Ignu Miškiniu, Donatu Vaišnoru ir Mantu Verbiejumi, kurių filmą „Brėkštant” (bet jau ne kaip Manifesto projektą) išvysime „Kino pavasaryje”.

„Kino Manifeste” skelbėte, kad lietuviškas kinas skęsta banalume, chaose ir demagogijoje. Ar vis dar manote taip pat?

Donatas: Panašiai ir mąstome, nes niekas labai nepasikeitė.

Ignas: Aš tai nebemanau taip, o į tą Manifestą ir pareiškimus nebereaguoju – nusibodo. Buvo laikas, kai susikaupusi agresija nebedavė mums ramybės, reikėjo išsisakyti: tad pašūkavom, ir tiek. Kita vertus, dar yra ir pragmatiškoji pusė: iš pradžių visi užsidegę, o po to pamatai, kad „ant ledo” vienas lieki…

Mantas: Iš tikro tai mes neturėjom jokių nuoskaudų ar piktžaizdžių, tik norėjom, kad tuo metu kažkas keistųsi. Norėjosi, kad mus išgirstų, o tam pasirinkome manifesto formą.

Kaip jūs dabar vertinat Manifesto projektą – filmą „Diringas”?

Ignas: man ne gėda, kad aš jį dariau. Manau, kad filmo idėjos vis dar gyvos. „Diringas” – ne apie reklamą, o apie tai, kaip žmonės bet kurioje gyvenimo srityje stengiasi save realizuoti. Tiesa, buvo laikas, kai visai negalėjau jo žiūrėti: atrodė, jog filmas – vienos klaidos, tačiau praeina kažkiek laiko, ir vėl viskas gerai.

Dėl ko konkrečiai iš žadėtų 10 filmų, pasirodė tik vienas?

Donatas: Dėl finansavimo, nes idėjos scenarijams buvo pateiktos. Be lėšų mes trumpučius filmukus padarėm, o didesnius tokiomis sąlygomis jaunesnėms komandoms geriau daryti – tokie lengviau be pinigų pasirašo dirbti.

Mantas: Sutinku, kad priemonės kinui daryti gali būti visokios – net ant tualetinio popieriaus įmanoma kurti. Svarbu, kad kinas būtų, tačiau kai neturi už ką pamaitinti šeimos, galvoji ne kaip kiną sukurti…

Ignas: Be to, išnaudojom resursus. Sudėtinga trečius metus iš eilės eiti pas ta patį žmogų ir prašyti, kad mėnesiui šis atitrūktų nuo darbų, nuo šeimos ir vaidintų filme.

Donatas: Iš tikro iš mūsų komandos daug buvo tikėtasi, aktoriai, operatoriai taip pat optimistiškai žiūrėjo į dešimties filmų planą – visi norėjo kurti, tik kad tas juokingas finansavimas pakišo koją…

Ignas: Tai dar yra metai laiko. Dar padarysim.

Ar jūsų septynetas – „Kino Manifesto” komanda – iširo?

Ignas: Šiek tiek aptrupėjo – laikas viską naikina. Dabar atsiranda ne rėkiančių kolegų, o tiesiog bendraminčių.

Marius: Pirmiausia reikėtų apibrėžti, kaip ta komanda atsirado: tai buvo susirinkę vienon krūvon režisieriai, nutarę daryti „Brėkštant”, o po to išsivystė ir pats Manifestas.

Donatas: Turėjome daug bendrų minčių, tačiau suvokėme Manifesto laikinumą ir jį akcentavome.

Mantas: Kartais kyla revoliucinės idėjos ir jas paskelbti yra natūralu, tačiau tai nereiškia, kad mes ir 70-ties būsime kaip Manifesto laikais. Niekas nestovi vietoje.

Donatas: Nuošalyje palikę maištus, grįžtame prie tradicijos, klasikinio kinomatografo.

Tai ar „Kino Manifestas” mirė?

Ignas: 2009-taisiais galutinai mirs. Dabar kažkur plaukioja ant dugno.

Donatas: Tiesą sakant, jis jau pasibaigęs, išbyrėjęs. Nebeplanuojam jokių Manifesto projektų, o dirbam kiekvienas atskirai.

Ignas: Savo jau padarėm.

Ar nesigailit pasirašę po „Kino Manifestu”?

Ignas: Ne. O ko čia gailėtis? Galima sakyti, mums tiesiog neišėjo.

Donatas: Bet šis projektas įėjo į kino istoriją, net jei ir nebuvo realizuotos visos idėjos ir sumanymai. Vis tiek buvo kurtas planas, scenarijus, kuris į kažką išsivystys – bus ir daugiau filmų.

Ignas: Tačiau jie jau nebus Manifesto vėliava.

Donatas: Manifestas buvo sukurtas tam, kad pakurstytų visuomenę polemizuoti apie opius kinomatografo klausimus, bandymus, principus, ir tai pavyko.

Ar manot, kad greitu metu tėvynėje atsiras daugiau kino revoliucionierių?

Donatas: Turi praeiti šiek tiek laiko, bet kažko panašaus galime tikėtis, juk ir dabar vyksta įvairūs projektai, pavyzdžiui, „Pravda viena minutė” filmų festivalis. Tie kūrėjai taip pat bando išsakyti savo mintis, o kai jie paaugs ir jausis užspausti, gali ir kažką panašaus kaip mes iškrėsti.

Kokią įtaką „Kino manifestas” padarė jums? O Lietuvai?

Ignas: Tai aišku – visus sukiršino, kai kuriuos iš pykčio iki isterijos privedė, atsirado neigimo reakcija, bet buvo ir palaikymo.

Donatas: Davė patirties: parodė, kaip į mus reaguoja žmonės, spauda, padėjo suvokti save.

Mantas: Jei nebūtų Manifesto, nebūtų ir „Brėkštant”.

Kodėl „Brėkštant” ekranizacija taip ilgai truko, juk paruošiamieji darbai prasidėjo dar 2006-taisiais?

Donatas:2006-taisiais mes ir nufilmavome dalį filmo, tačiau vis laukėme, kol ir kiti septyneto dalyviai prisijungs. Jie taip ir neprisijungė, bet filmo kūrimas užsitęsė.

Kokia „Brėkštant” pagrindinė idėja?

Ignas: Akimirka. Keista akimirka, kai esi įrėmintas laiko – tarp nakties ir dienos, tarp vakar ir šiandien.

Donatas: Filmo veiksmo laikas labai tinkamas, nes užgožia bet kokį kontekstą, o dėmesį sukoncentruoja į pagrindinį personažą.

Marius: „Brėkštant” – tai ne kokia revoliucija, tai ypatinga laiko aplinkybė.

Ar jūs, „Brėkštant” (jau ne „Kino Manifesto) komanda, galvojate apie naują bendrą filmą?

Donatas: Dabar jau kiekvienas atskirai mąstom apie ateitį.

Mantas: Bet kursim ir toliau.

Ignas: Nepasiduosim.