Urkainos fronte nieko naujo?

Nors daugelis mūsų politinius įvykius linkę nurašyti prie nepatogių temų, kurių kompanijoje geriau neliesti, apie Ukrainą, bent jau feisbuke, kalba daug kas. Kažkaip labai jau primena mūsų situaciją prieš kelis dešimtmečius, ar ne? Prisimenam, kaip norėjom, kad apie įvykius čia žinotų visas pasaulis, bet tuomet dar nebuvo soc. tinklų, kad ir kaip tai keistai beskambėtų.

Rusijos rašytojas Viktoras Pelevinas jau seniai garsėja savo nepaprastai taikliais Rusijos politikos ir visuomenės pasąmonės pjūviais, bet vienas paskutinių jo kūrinių “Snuff” – tarsi antiutopinis dabartinių įvykių Urkainoje (būtent taip jis vadina paprastų žmonių pasaulį, atskirtą nuo elito) scenarijus. Norėtųsi tikėtis, kad vis dėlto Ukrainoje nugalės sveikas protas ir elitui nepavyks sužaisti savo kruvinų žaidimų.

Kalbamės su Kijeve gyvenančiu ir barikadose stovėjusiu gatvės meno atstovu slapyvardžiu Cik Oe.

Pradžiai, keliais žodžiais papasakok apie save. Kas? Kur? Kada?

Esu ukrainietis, kilęs iš Vakarų Ukrainos. Nemažai metų gyvenu Kijeve. Taip pat priklausau vienai iš subkultūrų – graffiti, tolimai nuo politikos.

Kas ten, pas jus, vyksta? Kokios spalvos ši revoliucija?

Sunku pasakyti, kas vyksta. Ko gero, vyksta Ukrainos visuomenės evoliucija ir konsolidacija, formuojasi mūsų valstybės vertybės. Manau, kad šių dienų įvykiai – šiuolaikinis sukilimas prieš savotišką feodalinę santvarką, kurį išprovokavo korumpuotas Janukovičiaus autoritarizmas. Šis sukilimas neturi spalvos. Jis toks, koks yra. Opozicijos politikai pavadino jį “Garbės revoliucija”, bet aš manau, kad tai tiesiog mitologema (mito- kas? Wiki sako: mitologema – mito kertinis elementas, nekintantis, pastovus jo konstruktas. Pvz., pasaulio medis, pasaulio tvanas, aukso amžius ir pan.)

Protestuotojams nereikia įvardinti savo protesto. Stebint pasiaukojimą, atsakingumą ir organizuotumą, manipuliacinės politikų praktikos nuo pat pradžių neveikė protesto dalyvių.

Manau, “garbė” ir garbingumas yra svarbu, ir ateityje jo bus reiklaujama iš tų politikų, kurie bandys užimti laisvas vietas valdžioje.

Teko skaityti, kad neva Baltijos šalys ir Kaukazas iškovojo savo nepriklausomybę, o Ukraina ją gavo lyg ir dovanų, todėl dabar nežino, ką su ja daryti. Ką tu apie tai manai?

Manau, šis teiginys nekorektiškas. Ukraina visada kovojo už savo laisvę. Toje kovoje žuvo nemažai jos piliečių. Devyniasdešimtaisiais Nepriklausomybę iškovojome be kraujo, tačiau senasis sovietinis politikos elitas labai sėkmingai integravosi į naująją valdžią ir, generuodamas “fasadines reformas”, stabdė šalies vystymąsi.

Ukrainos pasirinkimas, kur link eiti, įrašytas Konstitucijoje, tiesiog daugelis politinių partijų atstovų deklaruoja tai, ko niekada nė nemanė vykdyti. Jie žaidė dvigubą žaidimą, semdami pinigus iš vienokių ar kitokių Ukrainos integracijos ar vystymosi palaikymo fondų.

Nei oranžinės, nei mėlynosios jėgos Ukrainos niekur nenuvedė. Kokia jėga galėtų išplukdyti šalį į ramesnius vandenis?

Nežinau, galbūt šviežias, naujas, jaunas kraujas, technokratai su minimumu politinės demagogijos ir noro visiems įtikti bei aiškiu planu, ką daryti. Visgi, tai, ko gero, atrodo utopiškai, žinant dabartines Ukrainos realijas.

Kiek suprantu, dabartinis konfliktas toks pat, kaip ir Oranžinės revoliucijos – į Rusiją ar į Europos sąjungą? O galbūt tiesiog vyksta Ukrainos politinio elito rokiruotės?

Oranžinė revoliucija buvo asmenybių, aiškiai apibrėžtų personažų, turinčių savo šalininkų ratą, kova.

Dabartinis protestas daug gilesnis. Jis kilo dėl to, kad žmonės nebegalėjo ilgiau kęsti visas gyvenimo sritis apėmusios korupcijos ir ekonominio bei politinio smurto, negalėjo taikstytis su parazituojančia politine sistema ir neteisėtu valdžios telkimu vienose rankose.

Taip, šis protestas permirkęs nekaltu nužudytų aktyvistų, studentų, protestuotojų krauju. Tikiuosi, kad tai – ne tik politinio elito kaita, o naujos politikų kartos gimimas, akylai stebimas protestuojančiųjų Maidane. Gaila, kad daugybės žuvusiųjų šioje kovoje jau nebesugrąžinsi, bet jie visuomet liks mūsų atmintyje, bent jau aš jų tikrai nepamiršiu…

Kur labiausiai linksta jaunimas? Ypač subkultūros – pankai, metalistai, skeiteriai, grafitistai ir kiti?

Visi supranta, kad reikia permainų. Subkultūros dažnai yra apolitiškos ir uždaros. Jų atstovai domisi tik savo veiklos sritimi. Tačiau po to, kai buvo sumušti studentai – pirmosios milicijos ir budulių-titūškių aukos, subkultūrų atstovai tapo daug aktyvesni. Daug ką šokiravo milicijos veiksmai: tai, kad jie naudojo granatas, kovinius ginklus prieš protestuotojus, tai, kad pareigūnai jaučiasi nebaudžiami, žemina, kankina, tiesiog naikina protestuotojus. Banalu, tačiau kiekvienas, net labiausiai atsiskyręs pilietis susiduria su valstybės aparato savivale ir nebaudžiamumu. Visiems tai nusibodo. Šis konfliktas brendo ilgai…

Ką sako garsūs underground’o veikėjai?

Žmonės iš Rytų į situaciją žvelgia skeptiškai, opozcijos partijų veiksmuose nematydami sau ypatingų perspektyvų. Jaunimas iš Vakarų linksta link europietiškos krypties. Šalyje, kurioje klesti korupcija, europietiški standartai disciplinuos daugybę vietinių “karaliukų”. Tačiau visi nepasitiki partijomis, kurios mėtosi tuščiomis deklaracijomis, tačiau iš esmės nieko neveikia. Aš asmeniškai nematau perspektyvų partnerystėje su autoritariniais Rusijos, Baltarusijos ar į juos panašiais režimais. Manau, kad susidarius dabartinėms aplinkybėms, didelio pasirinkimo neturime, bent jau aš – tai tikrai. Privalome rinktis geresniąją iš dviejų blogybių. Viskas turi savų pliusų ir minusų, svarbios tų minusų ir pliusų proporcijos.

Ar Kijeve yra vietų, kur geriau neužsiminti apie savo simpatijas Europai ir atvirkščiai?

Visuomenėje nėra vieningos nuomonės apie integraciją į Europos Sąungą. Konkrečiai Kijeve tokių konfliktiškų rajonų nėra. Žmonės supranta, kad reikia kažką keisti, reformuoti ir modernizuoti šalį.
“Europietiškumo” problemos kyla Rytuose ir Pietuose, kur jaučiama labai didelė Rusijos įtaka, kur žodis “Europa” asocijuojasi su post-sovietiniais kompleksais – homoseksulų santuokomis, nacionalizmu-rasizmu-fašizmu, NATO agresija, didelėmis kainomis, nedarbu, kitomis “homo sovietikus” baimėmis.

Daugelio šalių sostinės gyvena atskiru ritmu nei visa likusi šalis. Ar yra taip, kad Kijeve – revoliucija, o likusioje Ukrainoje žmonėms rūpi, kaip išgyventi iki kito atlyginimo?

Taip, tai tiesa – Kijevas dinamiškesnis nei kiti miestai. Ilgą laiką protestas buvo lokalizuotas net ir pačioje sostinėje: jį rėmė tik žmonės iš Vakarų ir Centrinės Ukrainos. Įdomu tai, kad Kijevo gyventojai ateidavo į Maidaną po darbo ir aktyviai rėmė protestuotojus: nešė maistą, drabužius, vaistus, savigynos priemones, apgyvendino, lengvino kitas buitines problemas ir poreikius, savo namuose teikė pagalbą sužeistiesiems ir kantriai kentė nepatogumus dėl užblokuotų centrinių gatvių.

Rytiniai regionai, kur gyvena Janukovičiaus elektoratas ir prorusiškai nusiteikę piliečiai, buvo ir yra apimti baimės, kad jei bus pasirašytos sutartys su Europos Sąjunga, jie neteks darbo.

Iš šių rajonų į Maidaną plūdo ištisi batalionai parsidavėlių, kriminalinių grupuočių, kurios, milicijos padedamos, provokavo konfliktus, degino, šaudė, mušė ar net žudė protestutojus.

Kai kuriose nuotraukose matyti vos ne riot professionals. Panašu, kad bent jau futbolo fanai Maidane rado savo žaidimo aikštelę, kur galėjo pasireikšti?

Taip, įvairių subkultūrų, politiškai angažuotų organizacijų, susivienijimų, sąjungų, neretai labai radikalių ir absoliučiai marginalių, atstovai aktyviai dalyvavo gatvės konfliktuose.

Futbolo fanai – ultras – taip pat buvo aktyvūs dalyviai. Yra žinoma, kad skirtingų klubų fanai laikinai užmiršo nesantaiką ir susivienijo. Kaltinami fašizmu ir nacionalizmu jie atlaikė milicijos spaudimą ir sėkmingai koordinavo savo veiksmus su Maidano aktyvistais ir protestų kituose miestuose organizatoriais. Tačiau pagrindinė protesto jėga yra tauta, studentai, paprasti žmonės, visuomenininkai, savanoriai, miestų, miestelių ir kaimų gyventojai iš įvairių šalies kampelių.

Kas šiuo metu Ukrainoje įdomaus kultūros srityje – naujos įdomios grupės, rašytojai, judėjimai ir t.t.?

Šiandien man sunku analizuoti kultūrinį gyvenimą. Kol kas nesimato Janukovičiaus nuvertimo rezultatų. Manau, žinote, kas šiuo metu vyksta mūsų šalyje. Esame ant rimto karinio konflikto su Rusija slenksčio… Norėtųsi grįžti prie ramios kasdienybės ir pastarųjų trijų –keturių mėnesių įvykių analizės, tačiau kol kas vis dar gyvename ant parako statinės.