Kas toks buvo Charleso Bukowski mokytojas Johnas Fante?

Leidykla „Kitos knygos“ tęsia sėkmingą Johno Fante’ės romanų, vadinamojo „Bandinio kvarteto”, išgarsinusio autoriaus vardą, leidybą su nauju vertimu – „Kelias į Los Andželą“ (vertėjas Gediminas Pulokas). Knygos anotacijoje – kultinio JAV poeto ir rašytojo Charleso Bukowski citata: „Fante buvo mano dievas“. Kas toks buvo J.Fante, taip paveikęs Lietuvoje populiarų ir skaitomą autorių Ch.Bukowski?

Italų kilmės amerikietis J.Fante gyveno ir kūrė Los Andžele ketvirtajame–šeštajame dešimtmečiais. Jis visada žinojo, kad nori būti rašytoju – apie kuriančio žmogaus gyvenimą pasakoja dauguma jo romanų. Kitos svarbios temos: šeimos santykiai, gyvenimas bręstančio žmogaus akimis, imigranto identiteto paieškos, skurdo išgyvenimo mokykla.

Garsiausias jo romanas „Paklausk dulkių“ daugelio šiandienos literatūrologų nuomone turėjo tapti J.Fante’ės tramplinu į populiarumą ir rašytojo šlovę. Deja, 1939 m. išleistai knygai pamaišė nepalankios aplinkybės. Romano leidykla „Stackpole and Sons“ tuo metu įsipainiojo į teisinį ginčą su Vokietijos vyriausybe dėl išleistos neautorizuotos Adolfo Hitlerio biografijos „Mano kova“. Leidyklai paskendus teismų procesuose, „Paklausk dulkių“ prarado visą viešinimo biudžetą ir liko mažai pastebėta skaitytojų. Tų metų bestseleriu tapo Johno Steinbecko „Rūstybių kekės“.

J.Fante nepasidavė ir toliau rašė knygas, gludino stilių, kuris vėliau kritikų pavadintas amerikietiškuoju tikroviškumu. O gyveno jis iš scenarijų kūrimo – kaip pats įvardijo – antrarūšiams Holivudo filmams. Gyvenimo antroje pusėje susirgo diabetu, apako, jam buvo amputuotos abi kojos. Paskutinius kūrinius, jau aklas būdamas, jis padiktavo savo žmonai.

Taip jo vardas ir kūriniai galėjo ir prasmegti į nežinią, jei ne jaunuolis iš Los Andželo, taip pat, kaip kadaise J.Fante, svajojantis tapti rašytoju. „Buvau jaunas žmogus, kuris badavo, gėrė ir bandė būti rašytoju. Didžiąją dalį savo laiko leisdavau skaitydamas Los Andželo viešojoje bibliotekoje, ir niekas, ką ten rasdavau, nesisiejo su manimi, gatvėmis ar žmonėmis aplink mane“, – taip Charlesas Bukowski prisimena savo karjeros pradžią.

Ir tada būsimasis Amerikos rašytojas chuliganas Ch.Bukowski užtiko Jonho Fante’ės romaną, nulėmusį jo, kaip kūrėjo, kelią. J.Fante’ės kūryba tapo Ch.Bukowskio mokytoja: „…paskutinis puslapis dar buvo toli, o aš jau žinojau, kad radosi žmogus, išplėtojęs ypatingą rašymo būdą. Knyga vadinosi „Paklausk dulkių“, o ją parašė Johnas Fante. Jam buvo lemta paveikti viso mano gyvenimo kūrybą.“

Aštuntame dešimtmetyje J.Fante jau nebematė, o Ch.Bukowski jau buvo parašęs „Paštą“ ir „Faktotumą“. Ir jam pavyko užmegzti kontaktą su savo dievaičiu, susitikti ir sutarti dėl visų J.Fante’ės kūrinių perleidimo tuo metu itin sėkmingoje „Black Sparrow Press“ leidykloje, leidusioje ir paties Ch.Bukowski knygas. Taip J.Fante’ės genijus buvo pagaliau atrastas plačiosios publikos.

Šiandien sunku pasakyti, ar Ch. Bukowski labiau skolingas J. Fante’ei, ar atvirkščiai, bet jų abipusė įtaka vienas kitam lėmė skaitytojų džiaugsmą ir galimybę mėgautis tiek vieno, tiek ir kito kūryba. J.Fante’ės knygos gimė pirmiau ir įkvėpė Ch.Bukowskį, tačiau tik šiam pasiekus žvaigždės statusą ir pasiūlius perleisti J.Fante’ę, jis tapo plačiai žinomas ir mylimas, kaip ir Ch.Bukowski.

„Paklausk dulkių“ (liet. 2008, vertė Saulius Repečka) buvo viena iš romanų ciklo, dar vadinamo „Bandinio kvartetu“, dalių. Knygoje „Sulauk pavasario, Bandini“ (liet. 2014, vertė Gediminas Pulokas) Arturas Bandinis dar berniukas, o „Kelyje į Los Andželą“, lietuviškai išleistoje šiemet, jis – jaunas vaikinas, trokštantis, kad abejingas pasaulis jį įvertinų.

„Kelyje į Los Andželą“ jaunas, įžūlus ir ambicingas Arturas Bandinis neabejoja: visą tiesą apie gyvenimą nesusipratusiai žmonijai jis galėtų išrėžti tapdamas rašytoju. Tačiau, kad išliktų pats ir padėtų motinai ir seseriai, privalo sunkiai dirbti. Nesvarbu, ar būtų pardavėjas, ar žuvų fabriko darbininkas, ar indų plovėjas, – Arturas niekur neužsilaiko, visi darbai atrodo beprasmiai. Jis beprotiškai trokšta meilės ir sekso, bet moterys jo nepastebi. Pikta tikrovė abejinga visiems Bandinio norams. Atlapaširdžio, naivaus ir akiplėšiško Arturo Bandinio istoriją J. Fante atskleidžia su ypatinga šiluma, stebinančiu psichologiniu įžvalgumu ir taiklia ironija.

Arturo Bandinio asmenyje reiškiasi giliausias vyro froidiškasis id – nesuvaldomas stiprių troškimų ir geismų chaosas. Didybės manija, šilumos poreikis ir noras įrodyti, kad yra geresnis, nei mano dauguma, gali reikštis ir per frustraciją ar agresiją. Stūgaujantis id reikalauja malonumo, bet aplinka atsisako Bandiniui jį suteikti.

Knygos leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba.