O ką ta OKATA?

[ parengta Lietuvos muzikos informacijos centro užsakymu ]

Kuo susijusi Vilniaus kavinė „Lola“ ir daugelis Lietuvos popscenos atlikėjų? Kas bendro tarp vokalinės perkusijos, geriau žinomos kaip beatboxas, ir liaudies muzikos? Minėtos kavinės interjerą kūrė vienas geriausių Lietuvos beatboxerių Žygimantas Gudelis-GON, o dažnai popžvaigždei padeda pritariančios dainininkės Kotryna Stasikėlė, Kristina Mažeikaitė ir Justė Kraujelytė. Visi kartu jie sudaro liaudies dainas su elektronikos ir beatboxo motyvais jungiančią muzikos grupę OKATA.

Praėjusių metų pabaigoje OKATA išleido savo antrąjį albumą „Šiaurum Vėju“. Jame skamba ne tik lietuvių, bet ir užsienio šalių liaudies dainos – grupės vokalistės dainuoja latviškai, švediškai, prancūziškai ir net albaniškai.

„Niekada nesakėme, jog OKATA yra tik apie lietuvių liaudies muziką, – teigia viena iš grupės vokalisčių Kotryna. – Nuo pat pradžių stengėmės nestatyti savęs į jokius rėmus ir neapsibrėžti jokių ribų. Iki šiol vadovaujamės grupės pavadinimu (okata žemaitiškai reiškia norą) ir kuriame tai, ko norisi patiems, kartu ieškodami naujų spalvų, formulių ir idėjų.“

Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė teksto „Lietuviškas postfolkloras: senoji baltų kultūra šiandienos muzikoje“ („Lithuanian Music Link“, Nr. 22) įžangoje rašo: „Senąsias kultūras dažnai reikia saugoti ir praktikuoti sąmoningai – tam, kad jos galėtų išlikti kuo autentiškesnės, kuo labiau išlaikiusios savo esminius dėmenis. Vis dėlto neretai kyla pavojus, kad per stipriai saugoma, neliečiama kultūra gali pavirsti sava tik teoriškai, o stebima per „saugų“ atstumą – užsiliks muziejuose kaip tolstantis prisiminimas. Kultūra turi būti gyvenama, todėl greta būtino sąmoningo savosios kultūros suvokimo, įvertinant jos padėtį šiandienos sąlygomis, labai svarbu ir nuojauta – tai, kas intuityviai atpažįstama kaip sava, kas leidžia mums tapatintis su savąja kultūra, suvokiant save kaip tos kultūros dalį ir tąsą. Būdami kurios nors kultūros dalimi tam tikra prasme turime teisę su ja „žaisti“ per savo patirtis, dirbtinai neatsidalydami nuo šiandieninio, kultūras bendrinančio pasaulio.“

Būtent tokį „žaidimą“ ir žaidžia OKATA kvartetas, liaudies kūrybai suteikiantis šiuolaikinį skambesį. Tuo rūpinasi vienas geriausių Lietuvos vokalinės perkusijos atlikėjų, 2007-ųjų hiphopo apdovanojimuose paskelbtas metų beatboxeriu, 2010-ųjų Lietuvos beatboxo čempionato nugalėtojas bei pasaulinio „Grand BeatBox Battle“ 2016 m. dalyvis Žygimantas Gudelis-GON: „Man pačiam visą laiką norėjosi išbandyti liaudies dainų motyvus elektroninėje muzikoje ir supinti juos su modernumu. Smagu, kad dainas, kurias dainuodavo mūsų protėviai, OKATA padarė aktualias ir prieinamas šių dienų jaunam žmogui.“

OKATOS pradžia

Kristina: Kotryna buvo pažįstama su Žygiu ir Juste, aš nė vieno iš jų nepažinojau. Ji rengė performansą privačiam renginiui – reikėjo sujungti senovę su kuo nors šiuolaikiška. Ir jai kilo mintis padaryti liaudies dainą su beatboxu. Pakvietė Žygį į komandą, Justę ir mane iš kažkur ištraukė.

Kotryna: Kristiną rekomendavo daug įvairiausių draugų, pagaliau atsirado proga prijungti prie komandos ir pasibandyt. Visiems patiko ir sulipom.

Žygimantas: Vienkartinis nuotykis tapo ilgalaikiais santykiais.

Justė: Anksčiau jau buvome dainavusios ir atskirai, ir kartu. Dažnai susitikdavom įvairiuose projektuose kaip pritariančios vokalistės.

Kotryna: Daugiausia koncertuose ir televizijoje pasirodome kartu su visokiais atlikėjais. Kiekviena atskirai dalyvaujame įvairiuose projektuose, tačiau ten tik prisijungiame pakviestos, OKATA – mūsų statyta kartu nuo pradžių.

Su elektronika prasidėti buvo visiškai lengva. Žygis mane jau buvo užkrėtęs elektronika, norėdavosi vis įmaišyti ką nors keistesnio, ir tie mūsų vokalai gerai įsipaišė. Nors mes keturiese nesam liaudies muzikos fanai, bet prijaučiantys. Išsikalbėjome, pasirodo, visi turėjom panašių minčių: kaip būtų gražu kažką su liaudies muzika padaryt. Bet nusprendėme neskubėti kurti grupę, iš pradžių įrašyti dainą „Ne bet kokia aš mergelė buvau“, nuo kurios viskas prasidėjo.

Žygimantas: Kraunant į internetą – velnias, reikia juk visą brendingą sukurt…

Kotryna: Žygio žmona surado senovišką žemaitišką žodį okata (kirčiuojamas pirmas skiemuo – D. K.) su visais taškeliais ir brūkšneliais, kaip turi būti žemaitiškame žodyne – pagal tai padarėme ir savo logotipą. Šis žodis reiškia „noras“ – gražiai skambėjo, gražiai atrodė, visiems patiko ir mums tiko, nes didelio noro vedami visa tai darome.

Paleidome į internetą savo „naminį“ bandymą ir sulaukėme puikių komentarų. O paskui mus užspaudė „Sostinės dienos“ – išgirdo tą vieną dainą, paskambino ir klausia, gal turite dar panašių dainų eksperimentinės muzikos scenai? Ne, neturime, o reikia? Sako, reikėtų 40 minučių programos. Dažniausiai tokie gyvenimo pasiūlymai mane labai intriguoja. Sakau visiems: yra pasiūlymas. Arba ne, ir tada turbūt niekas neišsivysto, nes tokie esam – neužspausi, nieko nebus, arba padarom per tris savaites 40 minučių programą. Visi sako: aišku, darom. Užsidarėme mėnesiui ir padarėme. Pirmas blynas truputį su svilėsiais, bet jėga.

Žygimantas: Po šio koncerto kartu su „Solo ansambliu“, „Keymono“ ir „Condor Avenue“ išvažiavome į Lenkiją pasirodyti Gdansko dienose.

Santykiai su liaudies muzika

Žygimantas: Visada buvau toks nestandartinis. Beatboxą maišydavau su visokiais kitokiais garsais, Atsimenu, 2007 m. ir išrinko mane geriausiu už eksperimentus: trankiau per kėdę, viską miksavau. Kaip prodiuseris eksperimentuodavau su liaudies muzika. Mano tėvai žiauriai toje kultūroje.

Galvoju, koks mūsų santykis su liaudies muzika? Gali naudoti autentišką iš vaškinių cilindrų renovuotą medžiagą. Gali karpyti, kokybiškai perdaryti arba pats perdainuoti – mūsų šis trečiasis lygmuo. Arba tą autentiką išlaikome, arba žiauriai interpretuojame. Būna įvairiai, priklauso nuo to, kaip išsitaškome. Būna, kad melodija iš principo lieka autentiška arba tik žodžiai ir kokių pem procentų melodijos…

Kotryna: …stengiamės nekeisti ir neiškarpyti žodžių, nebent kažkokius priedus, kurie mums tiesiog pagal taktus netelpa arba juose ne itin daug prasmės. Norime išlaikyti pačią mintį, kai ką išlaikome originaliai, tik pridedame daugiau balsų, o kai ką nukerpam ir paliekam tik dainos esmę. Bet visose dainose išlieka senovinis gilus kodas. Elgiamės švelniai ir pagarbiai, kažkas panašaus lyg paveikslą restauruotum, panašus procesas.

Žygimantas: Bet, aišku, turime atsižvelgti į šiuolaikinius standartus. Dainas, kuriose yra daug stulpelių, tenka trumpinti, kitaip to neišspręsi. Aišku, kažkiek tos užkoduotos informacijos nusikerpa. Gerbdami tradicijas, kartu jas truputį ir laužome. Yra, tarkim, „Duokim garo“ būdas išlaikyti tradicijas, bet klausimas, ar ta muzika pakyla į naują kokybinį lygmenį.

Kotryna: Nepradėjome perdarinėti liaudies muzikos todėl, kad atsirado niša ir galima iššokti. Absoliučiai ne dėl to. Mūsų pavadinime atsispindi noras, nes mes rimtai, banaliai sakant, darome iš širdies ir norime pasidalinti savo darbu. Dažniausiai, kai darai nuoširdžiai 100 procentų atsidavęs, randi tą savo klausytoją. Iš to noro gimė mūsų pirmoji programa ir pirmas albumas, taip pat ir dabar. Neturime sudėlioto plano: pirmas albumas toks, antras – labiau į užsienio liaudies dainas, o trečias ir ketvirtas bus apie tai. Kaip norėsime, taip grosime. Kol faina kurti, tol kažką darysime ir plėtosime.

Taip jau netyčiomis nutiko, kad mūsų pradžia sutapo su Lietuvos Šimtmečio minėjimu. Tiesiog kilo mintis, kurią pabandėme vystyti ir, pasirodo, radome tinkamą raktą – staiga atsirakino daug durų. Pirmus metus visi klausinėjo: išleidot albumą ir tik keli vieši koncertai? Vienu metu beveik gyvenom Valdovų rūmuose – visokie priėmimai ir valstybiniai renginiai. Tik vėliau atsitokėjom ir nusprendėm, kad reikia ir daugiau kur pasirodyti.

Kristina: Man atrodo, labai svarbu, kad tą muziką, įvilktą į naują rūbą, išgirstų mūsų amžiaus žmonės. Labai gerai, kad tai yra pritraukta prie elektronikos. Sakykime, mano rate žmonių, kuriančių, atliekančių ar mėgstančių tokią muziką, yra labai daug. Faina, kad žmonės, kurie gyvenime nėra susidūrę su liaudies muzika, išgirsta ir susidomi. Tam tikra prasme, tai mūsų misija.

Liaudies kūrinių raktai ir atradimai

Žygimantas: Visada stengiamės ieškoti nenuvalkiotų kūrinių.

Kotryna: Didžiąją dalį kūrinių pradedu kurti aš, prisėdusi prie kliapo ieškau, po to siunčiu demo variantus kolegoms. Tuomet jau Žygis įvelka viską į modernų reikalą. Muzika, žinoma, daug kam yra meditacijos forma, bet liaudies muzika… Ją darai ne taip kaip kitus gabalus. Paliečia, jei tikrai įsigilini į žodžių prasmę, jei dar išsitrauki tuos senovinius įrašus, kur bobulytės prieš 150 metų įdainavo. Išgirsti tą emociją ir norisi tų dainų esmę perduoti nauju pavidalu. Dažnai pasėdžiu su daina kokias tris dienas, pamedituoju, vėliau dažnai pasidaliname tarpusavyje, ką jūs jaučiate, ką jums tai reiškia. Aš jaučiu patriotiškumą ir jaučiuosi šiek tiek prisidedanti prie to, kad šiais laikais daugiau žmonių išgirstų lietuvių liaudies paveldą ir visa tai nedingtų. Labai tikiuosi, kad po mūsų koncertų kas nors ne tik mus įtraukė į savo „Pakartot“ ar „Spotify“ grojaraščius, bet galbūt ir patys paieškojo tos liaudies muzikos.

Kristina: Atradau ryšį tarp kartų – tai mane labai nustebino. Daviau paklausyti įrašų savo močiutei ir mamai. Jos tas dainas atsimena per savo prizmes, kalbėjom apie tai, kaip pakito jų skambesys. Močiutė sako: oi žinau, čia „Beauštanti aušrelė“, o mama: aha, močiut, paklausyk dabar, kaip mūsų „Beauštanti“ skamba. Joms gal nebūtinai viskas patinka, tačiau visa tai kuria savotišką bendrystę. Man tai buvo atradimas.

Justė: Visiems mums, gyvenantiems Lietuvoje, yra būdinga kažkokia istorinė ir kultūrinė sąmonė. Šiose dainose, kad ir savaip interpretuotose ir suprantamose, yra joms būdinga nuotaika ir jausmas, apie ką visa tai. Galima nesunkiai išsiversti į šių dienų kalbą. Per tai suprantame ir išgyvename tuos kūrinius.

Žygimantas: Liaudies dainos dažniausiai nėra pramoginės. Darbo, mirties, karo, kitų ritualų. Labai daug skausmo jose užkoduota. Jeigu mums reikia linksmų dainų, labai sunku rasti turinio. Galima kažkiek pakeisti instrumentalu, bet… jose yra tiek daug paveikaus liūdesio. Man tas minoras patinka.

Užsienio liaudies dainos

Kotryna: Kažkada užsiciklinome, kad labai norime į Italiją – toks vidinis grupės juokelis. Bet jeigu tikrai norime, reikia kažką daryti. Valstybiniuose renginiuose visi dažniausiai valgo krevetes, o visa kita – tik muzikinis fonas. Norėjosi pralaužti ledus, kad tos krevetės „nusileistų“ ir kas nors atkreiptų į mus dėmesį. Justė puikiai moka prancūzų kalbą, Kristina – latvių. Pasirodo, visos mes labai gerai „mokam“ albaniškai. Sugalvojome, kad kiekviena mūsų išsirinktų ir atneštų po užsienietišką liaudies dainą.

Kristina: Labai įdomu buvo prisiliesti prie kažko naujo ir pažiūrėti, kaip pavyks. Atrodo, visos naujos dainos įgavo kitos kokybės ir skambesio – klausytojai gerai priėmė. Antrą albumą tiesiog įsimylėjau. Man atrodo, pirmas albumas buvo geras, bet nedrąsus ir santūrus. Viskas atsakingai, smulkmeniškai ir kruopščiai sudėta, bet labai atsargiai.

Kotryna: Antrojo albumo gerokai platesnis tiek skambesys, tiek pačių dainų informacija. Visai kita energetika užkoduota.

Latviška daina

Kristina: Išsirinkau latvišką dainą, nes vokiškai nemoku, lenkiškai irgi nesusiriša liežuvis. Dairiausi aplink. Svarsčiau tarp estų, nes turiu draugų, ir latvių – pradėjau ieškoti jų liaudies muzikos ir labai greitai užsikabinau už šitos dainos. Tai labai sena pagoniška mantra, apeiginė daina, prašymas suteikti jėgų ir atpildą už atliktą darbą. Man ji žiauriai įstrigo savo keista harmonija, su kuria tikrai buvo ką veikt. Susirašiau su latvių merginų akapeliniu ansambliu „Latvian Voices“, perklausiau jų versiją. Jaučiu, kad ta daina gali būt labai įdomiai atrasta. Nusiunčiau Kotrynai ir, kai ją „padarė“, šaukiau iš džiaugsmo! Latviams irgi patiko – mus jau kviečia atvykti į Latvijos televiziją, radijas groja, taip pat kviečia pasirodyti projekte „Sofar Riga“, dar iš kažkokios latvių repo grupės bičas parašė – nusiunčiau jam albumą.

Kotryna: Procesas vyksta taip: turi būti iškeptas pyragas, kad darbas vyktų sklandžiai, arbata ir jaukus pasisėdėjimas prie žvakių. Prie pianino bandome atrasti šiek tiek kitokią, savo harmoniją, o vokalinę liniją palikti tą pačią. Šioje dainoje pavyko atrasti tą raktą, net kažkokio baroko pasigirdo.

Švediška daina

Kotryna: Švediška daina „Herr Mannelig“ kaip vieniša gėlė – nuo jos pradėjom dviese su Žygiu groti. Ji užaugo kartu su mumis, keliskart keitė savo formą – dabartinė yra, berods, ketvirta. Ji visą laiką buvo viena iš paskatų – turim vieną užsienietišką dainą, reikia ir daugiau. Mistinė istorija, susijusi su švedų liaudies mitologija, apie baisų trolį ir mergelę, kuriems reikia susituokti, žiauri daina, labai energetiška. Ilgai užtruko prisiderinti, daug gilinausi į tarimą, kreipiausi į savo gimines Švedijoje, prašiau individualių pamokų.

Prancūziška daina

Justė: Mano mama yra prancūzų kalbos vertėja, nuo mažų dienų namuose skambėjo labai daug šios kalbos, klausydavau Patricios Kaas, liaudies ir vaikiškų dainelių. Šią dainą seniai žinojau ir mokėjau nuo vaikystės. Kai pradėjom kalbėti apie tas užsienio dainas, iškart žinojau, kad norėčiau prancūziškai sudainuot „À la claire fontaine“. Mama sakė, kad tarimas neblogas. Supranta ir prancūzai, pažįstami komentavo. Kasdieniška gyvenimo istorija apie mergelę: nepasirinko bernelio, atstūmė jį, o dabar gailisi.

Albaniška daina

Kotryna: Turiu tokį folderiuką jutūbėj, ten kraunu dainas, kurias kada nors norėčiau „padaryti“. Atsiradus grupei, atsirado folderis OKATAI. Srautas atsitiktinai išmetė šią dainą ir man iškart sužibo ausys. Galvojau, kada nors padarysiu sau viena. Po to užmiršau ir vėl prisiminiau, tampiausi tampiausi, bet degė noras ją padaryti.

Žygimantas: Visada svajojom kažkokių balkaniškų motyvų pridėt. Lietuviškas dainavimas toks tiesus, o kitoje kultūroje visai kitaip „stato“.

Kotryna: Su merginomis vis diskutavome, repetavome, ieškojome, kaip geriau prisiderinti, pagalvojau, gana, jau išnaudojom savo lietuvišką amplitudę – dabar mums reikia dainos, kur galėtume išsirėkti. Ir taip išėjo, kad ji pasigimdė vos ne per vakarą. Pagalvojau, čia geras ženklas, nes prieš tai ją bandžiau daryti gal keturis kartus ir vis sustodavau, jaučiau, kad dar ne laikas. O tuomet turbūt gera forma gimė galvoje. Siuntėme pažįstamiems į Albaniją – jiems labai patiko. Iškart sako, atvažiuokit, skirsime vairuotoją ir viešbutį, tik koncertų nėra, bet kaip nors suorganizuosim. Albumo pristatyme iš tikrųjų labai gerai nuskambėjo. Taip keliaujame bent per muziką. Nors viskas prasidėjo nuo Italijos, bet itališkos dainos kažkodėl vis dar nėra – reikia susiimti.

Sava kūryba

Kotryna: Specialiai niekada neužsidėjome jokio kryžiaus, kad būsim tik šiuolaikinis liaudies kolektyvas ar panašiai. Ir man labai patinka, kad šito nepadarėm. Kuriame, kiek norime ir ką norime, šiuo metu jaučiame energiją iš liaudies muzikos. Kitur atsidainuojame kitokios muzikos. Kitas dalykas – nesvarbu, kiek pažįstami mes su Žygiu ar Justė su Kristina. Čia mes atrandame visai kitokius santykius, mėgstame gilintis į tai, ką darome, tai turi būti nuoširdu iš pagrindų ir ilgainiui atsiranda pasitikėjimas savo jėgomis. Jeigu norėsim dar plačiau, kodėl gi nepabandyt?

Justė: Manau, tekstai yra viena iš problemiškų dalių. Sukurti gerai skambantį lietuvišką tekstą yra sudėtinga. Be to, yra tam tikra pagarba savo kalbai – nešnekėti bet ko. Nediskutavom, kokia kalba turėtume dainuoti, galėtume dainuoti įvairiausiomis kalbomis. Neužsidarom ir nesakom, kad tikrai to nedarysim, tiesiog dar to nebandėm, semiam kol kas iš lobynų.

Kotryna: Man labai patinka, kad neskubame ir nepasiduodame spaudimui daryti tai, ko reikia aplinkai. Mėgstame pasėdėti, jeigu jaučiame, kad ne tokia forma – nieko per prievartą nedarome. Ar galėtume išgyventi iš OKATOS? Negalėtume, kadangi stengiamės visų pirma investuoti į kokybę. Dirbam su profesionalais ne vien todėl, kad mūsų produktas gerai skambėtų, bet norime ir mokytis iš jų, gauname labai vertingų pamokų ir didesniais žingsniais patys tobulėjame techniškai. Arba fotosesijos ir video: pakalbėjęs su kitais supranti, kad dažnai kiti į tokius pat klipus nė pusės tiek neinvestuoja. Supratome, kad labai svarbu nuo pat pradžių save pateikti vizualiai, atskleisti, kaip čia tos liaudies dainos ne tik skamba, bet ir atrodo. Nes kartais nusiunti techninį raiderį į mažesnius miestelius, o jie klausia: tą „pianistą“, „didžėjų“ ar beatboxerį patys atsivešit ar reikės mums surast?

Žygimantas: Beatboxeriai, ypač loopingo atlikėjai, tik nufilmavę gali parodyti, iš ko susideda ir kaip atliekama jų muzika. Dėl to iš mano pusės svarbu parodyti, kad vis dėlto esu ne pianistas ir ne didžėjus.

Kotryna: Ir kad beatboxerį turim savo, nuolatinį – jis visuose klipuose tas pats!

Lietuvių liaudies muzika šiuolaikinėje scenoje

Žygimantas: Mūsų truputį kitas principas nei, sakykim, ankstyvoji „Girių dvasių“ kūryba, kai imi liaudies dainą, uždubini, uždylėjini ir sukarpai. Arba „Saulius Spindi“ ima autentiškų įrašų medžiagą ir prie jos priderina šiuolaikinį skambesį. „Vėjopatis“ irgi kitaip prieina – abstrahuoja, viską susikarpo, apdirba įvairiais efektais – dažnai originalo neatpažinsi. Tai netgi duoda daugiau informacijos – tiesiog jie daro kitaip ir tas yra gerai. Su kitais daugiau tradicinio atlikimo kolektyvais mes lyg ir viename kontekste, bet truputį iš kitos pusės ir kita forma. Merginos visada sudaugiabalsina viską. Susijungia jų, kaip pritariančių vokalisčių, patirtis – gauna iš vakaro kūrinį, o kitą dieną jau reikia lipt ant scenos. Jos turi greitai adaptuoti, sugalvoti intarpus, pastiprinimus. Taip ir su liaudies daina – ji greitai viskuo aplimpa, tarpuose atsiranda visokių frazuočių pailsėjimui, jaustukų ir panašiai. Iš pradžių galvojome, vieni taip daro, kiti – kitaip, galvojome, prisirinksime efektų ir išnešim viską! Bet iki šiol daugybės dalykų net neišbandėm, nenorime overproduce’inti.

Justė: Skiriamės ne tik sudėtimi, bet ir skambesiu. Skiriasi mūsų vokalinis skambesys, nes mes nesam liaudies dainininkės, mūsų kitokia dainavimo maniera.

Kotryna: Daugiabalsiškumas būdingas liaudies muzikai, tačiau mes visiškai kitaip jį formuojame. Pavyzdžiui, kartais gali išgirsti lengvo džiazo.

Mažiau yra daugiau

Justė: Norisi sugebėti viską atlikti gyvai. Norisi pajausti ir išgyventi tą muziką, ne tik atlikti. Žiūrovai visada tai jaučia. Mes gal nesame daugiausiai scenoje bendraujanti grupė, bet norisi tiesiog leisti visiems pabūti tose dainose ir neišsklaidyti susidariusios paslaptingos ir meditatyvios atmosferos.

Kotryna: Norime būt „švarūs“ ir niekuo nesidangstyt. Savo klipuose viską atliekame gyvai. Mėgstame gyvą atlikimą, turim fainą komandą, su kuria visada malonu dirbti. Kad nebūtų taip, jog ateini į koncertą ir nesupranti, ar čia tas pats atlikėjas, kurio įrašų klauseisi.

Kristina: Koncerte daug daugiau energetikos, nei jos pavyksta perteikti įrašuose. Dar pirmame koncerte išgirdome komentarą, kad esam visi labai skirtingi ir labai įdomu į mus žiūrėt. Nes mes iš tikrųjų labai skirtingi. Aš asmeniškai didžiąją koncertų dalį kažkur išskrendu, bendrauju su kosmosu. Labai įsiminė albumo pristatymas Planetariume. Visiškai išnešė ir pažadino geriausius jausmus. Nereali energetika buvo. Pavyko sukurti mistiką po kupolu. Labai norėjosi visiems pristatyti naujas negirdėtas dainas.

Kotryna: Gyvam atlikimui, skirtingai nei įrašams, formuojame šiek tiek kitokį skambesį. Garso režisierius Jurgis Stasikėlis, kuris darė ir albumo suvedimą, koncertams specialiai ieško kitokių sprendimų. Labai rimtai žiūrim į kiekvieną koncertą ir ruošiamės konkrečiai erdvei, atsižvelgiam į jos niuansus. Galbūt todėl nė vienas mūsų koncertas nebūna toks pats. Muzika yra labai gerai, bet nebijom ir tylos, o tai, man atrodo, labai svarbu. Pauzės – irgi muzika, nebijom šiek tiek patylėti ir pajusti atmosferą. Liaudies muzika yra skirta dalintis, todėl svarbu, kaip šiandien esi priimamas, su kuo dalinsiesi. Labai džiaugiamės, kad klausytojai skirtingai reaguoja. Vadinasi, dainose yra gyvybė, jos pulsuoja. Tai yra esmė, nes liaudies muzika yra kvėpuojanti, nešanti savo energetiką.

Kotryna: Yra koncertų, kurie dėl kažkokių dalykų labiau įsimena, bet man asmeniškai labai džiugu, kad kol kas nebuvo tokių, kurie įsimintų dėl kokių nors blogų dalykų.

Žygimantas: Gal pirmas toks buvo… Kraupus koncertas ne tik dėl mūsų, bet ir iš techninės pusės. Pačių mūsų jaudulys užvaldė viską. Visada taip būna, kai ruošiesi ir žinai, kaip viskas turi skambėti, o išgirsti visiškai ne tai ir tau atrodo, kad buvo didesnė katastrofa, nei iš tikrųjų. Puikus, gerai supurtęs dešimties balų žemės drebėjimas.

Santykiai su šiuolaikine muzika

Kotryna: Klausom ir netgi intensyviai joje dalyvaujame. Tiesą sakant, sudėjus visas mus išeina, kad backinom beveik visiems Lietuvos atlikėjams: „Colours of Bubbles“, Lilui ir Innomine, Jurgai, Mantui, Mikutavičiui, „Bix“ ir kitiems. Televiziniuose projektuose filmuoja po keletą laidų per dieną ir yra kokie 10 atlikėjų – nebežinau, ar dar yra naujų atlikėjų ir grupių, kuriems dar nebackinom. Su visais bent po dainelę. Mūsų venose kraujo yra labai mažai, beveik vien muzika visokiomis formomis. Turiu bėdą – išgirdusi dainą, antrą kartą jau galiu jai pritarti, čia yra liga ir nebegaliu tvardytis. Kad nepervargčiau, kiekvieną vakarą dviem valandoms važiuoju į mišką, kad nieko nebegirdėčiau, tyla ir pauzės man yra svarbiausios gyvenime.

Justė: Pereini per visokias mėsmales ir įgauni patirties, išsigrynini, ko pats nori. Pavargęs nuo viso to, eini kurti tai, nuo ko pasiilsi. Gali būti, jog iš ten atsiranda ir ta švara kūryboje. Muzikos neišeina negirdėti. Kartais sąmoningai išsikeli tikslą viename ar kitame koncerte pasimėgauti muzika ir negalvoti, ar čia pataiko, ar nepataiko į toną ir ką daryčiau kitaip. Retai pavyksta, nes visą laiką klausau ir analizuoju.

Žygimantas: Negaila nei laiko, nei sveikatos investicijų, nes rezultatas visa tai atperka. Neišvengiamai visada esi muzikoje. Net jeigu niekas negroja, tavo aplinka sudaro muziką. Variklio taktai, posūkio signalai, šviesoforai, viskas… Kartais svarbu mokėt negirdėt.

Kristina: Labai profesionalių ir mėgstamų atlikėjų koncertuose pavyksta atsipalaiduoti ir pagauti kaifą. Kalbu apie tokius atlikėjus kaip Gregory Porteris ar Benjaminas Clementine’as – nueini ir neturi prie ko prikibt. Per jausmą ir emociją viską pagauni.

Žygimantas: Įdomiausia koncertuose ne techniniai dalykai, bet atlikėjo santykis su žiūrovu – to nenusižiūrėsi. Kai ką gali išmokti, bet dažnai belieka tik gėrėtis, kaip viskas laisvai pavyksta.

Ateitis

Kotryna: Po pirmojo albumo viskas buvo labai aišku – važiuojam toliau! Dabar tikrai žinome, kad trečio albumo per trečius metus nebus, nes labai daug darbo įdėjom į šį ir esame nusipelnę atostogų. Padarėme savo darbą, pasitikime juo, paleidžiame plaukti ir pažiūrėsime, kaip kas bus. Neturime vadybos, kuri mus spaustų. Dėl to, žinoma, yra tam tikrų minusų. Jeigu rastume tokį žmogų, tikrai nesipriešintume, bet patys irgi ne saldainiukai esam. Kartais taip norėtųsi kažkam perduoti visus tuos popierizmus…

Kristina: Kaip kalbėjome anksčiau, norime būti labai švarūs ir nesinori bet kam atiduoti, kad nesumindžiotų, nesupurvintų to, ką esame padarę.

Žygimantas: Patys užauginom, tai yra savotiška paskata prižiūrėti ir nepaleisti.

Internete:

facebook.com/okataproject

youtube.com/channel