“Nepatogaus kino” programeriai apie tai, kas nustumta į paraštes

Šiandien startuoja tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, filmus žiūrėti kviečiantis virtualioje kino salės platformoje bei „Skalvijos“ ir senamiesčio „Pasakos“ kino teatruose.

Apie festivalio programas, svečius ir naujoves pasakoja programos sudarytojai – Narius Kairys ir Vladas Rožėnas.

Festivalį, spalio 14 d. , atidarys per LRT Plius rodoma rež. Franz Böhm juosta „Ateities vaikai“ („Dear Future Children“), taip pat įtraukta į „Radikalų“ bei „Jaunimo balso“ programas. Kas lėmė tokį atidarymo filmo pasirinkimą?

Vladas Rožėnas : Džiaugiamės, turėdami neeilinę progą filmą pirmą kartą transliuoti per LRT, manau, “Ateities vaikai” yra fantastiškas pasirinkimas – lengvai prieinamas ir suprantamas, tuo pačiu vienijantis labai daug aktualių temų, atsikartojančių „Nepatogaus kino“ programų filmuose metai iš metų.

Narius Kairys : Kelias, kurį nueiname kol išsirenkame atidarymo filmą yra ilgas, komplikuotas. Išskyrus konkursinę programą, visi filmai galėtų puikiai atidaryti festivalį. Pritariu Vladui, šis filmas apjuosia ir apibendrina daugumą filmų ir tam tikrą kryptį, kurią norime pasiūlyti šių metų žiūrovui.

Todėl šis filmas atsiduria ir programoje „Radikal(i)ai“. Kalbame ne tik apie šiandienos situaciją ir patį radikalumo diskursą, bet kartu ir apie ateities kartas, kurios turės spręsti problemas, iškylančias šiuo metu.

Kiek ir kokių žinomų režisierių darbų, festivalį aplankysiančių svečių bei tarptautinės žiuri komisijos narių galime tikėtis šiųmetiniame festivalyje?

Vladas Rožėnas : Kaip ir kiekviename festivalyje, žinoma, turime konkursinės programos žiuri. Šiemet geriausiai žiūrovams žinomas vardas greičiausiai Olegas Sentsovas, kurio įkalinimas Rusijoje buvo labai aktuali politine tema ir net pamenu, 2018 m., „Nepatogaus kino“ atidarymo metu, protestavome už jo išlaisvinimą.

Narius Kairys: Išties, prieš keletą metų vieningai iškėlę laikėme plakatus „free Oleg Sentsov“ ir štai dabar jis atvyksta vertinti konkursinės programos filmų. Toks Olego vizitas mums labai vertingas, džiaugiamės, kad visą tai, ką mes darome, nėra vien pramoga žiūrovui, tačiau turi ir socialinę, politinę pridėtinę vertę.

Vladas Rožėnas: Taip pat savo filmų pristatyti atvyksta 5 režisieriai : filmo „Drąsa“ režisierius Aliaksei Paluyan, „Jūrų arkliukas“ režisierė Nele Dehnenkamp, „Jos motinos“ režisierės Asia Dér ir Sári Haragonics, bei filmo „Iš jūros gelmių“ režisierė Robin Petré.

Na o viename seanse dalyvaus filmo „Šnipas Šiaurės Korėjoje“ pagrindinis veikėjas, daug metų infiltravęsis į Šiaurės Korėjos režimą, žmogus, kurį dėl jo pačio saugumo vadiname Ulrichu. taip pat Jim Latrache, kuris yra pusiau aktorius, pusiau tikras istorijos dalyvis.

Festivalio programų dešimtuke ir nauja – audio dokumentikos programa. Kuo šis kino žanras svarbus jį kuriantiems, klausantiems? Kaip naujai atsirandančios kino formos ir žiūrėjimo praktikos keičia ir įtakoja festivalio įvairovę, auditoriją, kino patirtį?

Narius Kairys: „Nepatogus kinas” yra atviras įvairiems eksperimentams, mes neapsiribojame ties dokumentinio kino rodymu, bandome žiūrėti plačiau. Atsižvelgdami į šiandieninę situaciją, kuomet dauguma žmonių klausosi podcastų ir audio dokumentikos, įkvėpti kolegės Juditos Ragauskaitės, įtraukiame šį žanrą tarsi papildomą nišą, kuri labai prasmingai papildo festivalio audiovizualinį turinį.

Vladas Rožėnas: Festivalio nuostata visada buvo tokia, jog rodome filmus ne tik dėl temų, bet ir gebėjimo panaudoti kino kalbą. Tendencija gana aiški – bandome surasti tuos darbus, kurie gebėtų žaisti temomis, apie kurias dažnai būname šį tą girdėję, tačiau ne visada įsigiliname. Todėl ir verta lankytis tokio pobūdžio renginiuose.

Pagrindinis aspektas kuo audio dokumentika skiriasi nuo filmų, yra tas, jog gali justi autoriaus intymumą, anonimiškumą, gebėjimą pasislėpti nuo auditorijos, nepaisant to, jog pasakoji jai savo istoriją. Kino filosofijos ir teorijos laukuose daug kalbama, jog fiksuojamas vaizdas neretai gali tapti prievarta prieš žmogų kuris fiksuojamas, o štai čia atsiranda tarsi papildomas sluoksnis tarp auditorijos, kuri gali išgirsti atvirai, tačiau tuo pačiu, leidžia pasakotojui šiek tiek pasislėpti.

Narius: Norėčiau papildyti, jog nuolat stengiamės plėsti savo tikslinę auditoriją, prisitaikant prie įvairių specialiųjų poreikių. Dalis filmų yra titruoti turintiems klausos bei regėjimo sutrikimų, kiekvienais metais į festivalio programą įtraukiame filmus, liečiančius negalios temą. Audio dokumentika taip pat yra vienas iš būdų atrasti kinematografinį potyrį, klausantis.

Papasakokite, kokia sąsaja tarp programos „Ribos“ filmų?  Kuo ši programa svarbi Lietuvos auditorijai?

Narius Kairys: ne vienerius metus svarstėme, kaip į festivalio rėmus sutalpinti dokumentinį serialą, idėja sunkiai įgavo kūną. Nėra paprasta rasti tikrai estetišką ir kokybišką serialą, kuris dar nebūtų rodytas televizijoje ar kitose platformose. Todėl šiemet pasitaikė išties unikali galimybė. Džiugu, jog vieną iš penkių programos filmų sukūrė lietuvių režisierius Vytautas Puidokas, kurio debiutinį filmą „El Padre Medico“, festivalyje rodėme prieš kelerius metus. Tai antrasis V. Puidoko ilgametražis filmas, su kuriuo režisierius taip pat dalyvauja ir konkursinėje programoje.

Vladas Rožėnas: Prieš keletą metų, festivalyje turėjome netgi vizualiai labai aiškiai išreikštą ribą tarp mes ir jie. Sienų klausimas, aktualumo sparčiai įgavęs 2016 m., kuomet nutiko brexit, D.Trumpas išeskalavo sienos su Meksika temą, lieka aktualus ir nūdienos visuomenei. Tarsi girdime pozityvią, virtualią žinutę, kad pasaulis dabar yra be sienų: gali laisvai keliauti, pažinti, patirti. Tačiau sienos niekur neišnyko, o Europoje jos kyla naujos.

Suvokiant dabartinę situaciją dėl Lietuvos- Baltarusijos sienos, turbūt būtų sunku rasti žmogų, kuris nepastebėtų sąsajų. Pastarieji įvykiai kviečia permąstyti ne tik kas yra riba tarp valstybių, tačiau ir kas apskritai moralu bei priimtina; kaip elgiamės su tuo, esančiu už sienos? Kada ribas turime naikinti ir kada jas privalome nusibrėžti?

Narius Kairys: Iš tikrųjų, kiekvienai demokratinei visuomenei reikalinga sveika diskusija, kurios neretai galima pasigesti. Mūsų tikslas per filmus komunikuoti ir šviesti, o tuomet kviesti diskutuoti, jog nieko kas svarbu, nenustumtume į paraštes.

Rekomenduokite filmą.

Vladas Rožėnas: Vienas iš filmų, kurį tikrai rekomenduočiau yra režisierių Marc Serpa Francoeur ir Robinder Uppal debiutas – „Jokių smurto žymių“ iš „Aukštos įtampos“ programos. Filmas kalba apie institucinio lygmens rasizmo problemą Kanadoje. „Black lives matter“ protestai vyko net ir Vilniuje, po kurių sekė savaitės diskusijų, kurios, deja, jau spėjo pasimiršti, visgi gyvename laikais, kuomet po skandalo seka naujas skandalas, tačiau man atrodo, tai tema, savotiškai aktuali visur ir visiems. Tarsi jau mokame kalbėti apie rasinę ar socialinę nelygybę kai kalbame apie labai akivaizdžius atvejus, tačiau apie institucines problemas, susijusias su sistemomis ir jų veikla, racionaliai kalbėtis dar nepaprastai sunku. „Jokių smurto žymių“ yra labai nuosekliai ir aiškiai sudėliotas filmas, vaizduojantis kodėl pasitaikantys smurto atvejai prieš juodaodžius Kanadoje yra sisteminio rasizmo padarinys, o ne vienas kitas nelaimingas atsitikimas, kaip dažnai teigiama žiniasklaidoje. Kad išmoktume kalbėti apie tokio pobūdžio problemas, reikėtų išvysti kuo daugiau filmų kaip šis.

Narius Kairys: Rekomenduočiau pažiūrėti rež. Salomé Jashi filmą „Pažabotas sodas“ . Sakartvelo režisierė bus viena iš konkursinės programos žiuri komisijos narių ir festivalio metu viešės Vilniuje.

Filmas tikrai įspūdingas. Nepaisant lėtos kino estetikos, jautriai kalbantis apie žmogaus ir gamtos santykį, taikliai atskleidžiantis žmogaus beprotybės mastą ir kaip galime įgyvendinti visiškai racionaliai nepaaiškinamas, neadekvačias idėjas. Juosta pasakoja apie vieno turtingiausių Sakartvelo gyventojų užgaidą persikelti šimtamečius miško medžius į savo sodą. Taigi, kalbėjome apie ribas. Kyla klausimas kur tas ribas nubrėšime, koks mūsų žvilgsnis į gamtą?

Šiandien, spalio 14 d., duris atveriantis festivalis žiūrovų lauks iki spalio 31-osios. Kviečiu nepraleisti progos apsilankyti!

Atidarymo filmą stebėti galite 21:30h per LRT Plius.