Kai kuriems žmonėms dėmesio ir išraiškos trauka nesibaigia teatro uždanga ar kino titrais. Pastaraisiais metais vis daugiau aktorių savo personažų vaidmenis derina su asmenine išraiška ir atsisuka į pasakojimą intymiausia forma – muziką. Nors riba tarp vaidybos ir muzikos nuolat blunka, vis dėl to perėjimas iš gryno aktoriaus į muzikos žvaigždę yra retesnis nei atvirkštinis procesas. Kas skatina aktorių, įgyvendinantį kitų vizijas ir gyvenantį kitų gyvenimus, imtis muzikos ir kalbėti savo balsu? Kuo skiriasi teatro, kino ir muzikos scenos bei auditorija, pasiruošimo procesai, santykis su publika ir savimi?