Režisieriaus Mariaus Ivaškevičiaus “Santa” aplankė mus pavėlavęs daugiau nei mėnesiu, kai kiemuose mėtosi spyglius numetusios eglutės, o supermarketuose jau pradeda spurdėti Valentino širdys. Mariaus debiutas pilnametražiame kine buvo atidėliojamas dėl noro pristatyti žiūrovui tobulą rezultatą. Režisierius žinomas kaip pjesių „Madagaskaras“, „Mistras“ ir daugybės atsiliepimų sulaukusio spektaklio „Išvarymas“ autorius. Taip pat sukūrė trumpametražius filmus „Mano tėvas“ ir „Tėve mūsų“.
Kai pasigirdo pirmieji gandai apie M.Ivaškevičiaus filmą, gimė intriga, nes šis “prekinis ženklas” = gera istorija. Bent jau taip buvo “Madagaskaro” ir “Išvarymo” atvejais. Kas gali nutikti, kai geras dramaturgas užima režisieriaus kėdę, atsimename iš filmo “Anarchija Žirmūnuose” atvejo. Saulius Drunga už šį scenarijų 2007 m. tarptautiniame Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas „Media“ Naujo Talento prizu, tačiau jo režisuotas filmas didesnio rezonanso nesukėlė. Panašu, ir šiuo atveju dramaturgui jo istoriją būtų padėjęs geriau parodyti koks labiau patyręs kino asas. Kas? Gal koks suomis, nes visi vietiniai, atrodo, šiemet pristato savo kūrinius. “Santa” nustebino keistais siužeto vingiais, kurių logika ne visada sugebėjo “išimti”, o būtent šiame fronte turėjo būti tvirčiausios pozicijos.
Daugiau nei 5 metus Lietuvoje, Suomijoje ir D.Britanijoje kurtas filmas – sudėtingo ir jaudinančio siužeto drama, kuri kviečia net ir sunkiausiomis akimirkomis neprarasti vilties. Šis filmas apie tikrąsias šeimos vertybes ir išbandymus, kurie patikrina jausmus. Po peržiūros M.Ivaškevičius minėjo, jog natūrali reakcija turėtų būti tyla, o plojimai po peržiūros buvo per greiti. Režisieriaus nuomone, filmas turėtų šiek tiek tvoti per galvą. Puikiai žinome tą jausmą, kai po stipraus filmo kurį laiką nesinori kalbėti ir kiek įmanoma ilgiau išlaikyti jo atmosferą. Deja, “Santa” nepanardina žiūrovo taip giliai, kaip norėtų filmo kūrėjai. Gal todėl ir plojimai per greiti.
Turbūt geriausi filmo epizodai – instagraminiai “santa klausų” nuotykiai, jų kova su blogiu ir tamsa. Situacija, kai vėžiu sergančiam berniukui pasakojama fantastinė istorija, kiek primena spalvingą siurrealistinę “The Fall” pasaką. “Santos” atveju apsiribojama Laplandijos sniegynais, tačiau tikėjimas ir noras nugalėti spaudžia ašarą.
Kitas įsimenantis dalykas – filmo muzika. Pagaliau Lietuvos kino kūrėjai suprato, kokią svarbią vietą šiandien kine užima muzika. Titulinę “Santos” dainą sukūrė Lietuvoje gana gerai žinoma atlikėja Chinawoman. Filmo kūrėjų teigimu, tai turėtų tapti masalu visiems melomanams, nors pernai “Talino muzikos savaitėje” vienas britas nelabai suprato, kodėl ji tokia populiari Baltijos šalyse. Bet kuriuo atveju – šios atlikėjos kūrinys tarsi suveria visus vaizdus ant melancholijos smilgos.
Taip pat filme, be Lordi “Hardrock Hallelujah”, skamba ir gana šviežios grupės Makchu Pikchu kūryba. Pastarojoje savo vokalą toliau lavina Imantas Reed (ex-Reed No Brass), o jam talkina lietuviškosios scenos all-stars muzikantai. Savo romantišką skambesį pridėjo ir Kipras Mašanauskas.
Žinoma, didžiausia filmo žvaigždė – 7-metis Ovidijus Petravičius-Vincas, po ilgų kastingo vingių rastas Lietuvos provincijoje. Kadangi reikėjo gerai lietuviškai ir angliškai kalbančio vaiko, kastingas kino komandą nuvedė į Londoną. Tačiau iš daugiau nei 50-ies vaikų neatsirado tinkamo, nes… jie nebemokėjo lietuviškai. Ovidijaus tėvas tarnavo NATO bazėje užsienyje, berniukas lankė tarptautinę mokyklą, kur išmoko angliškai.
Moteriškų aistrų vėtomą-mėtomą mamą vaidina Sandra Daukšaitė-Inga. Tiesą sakant, biografija, kurioje: TV serialai „Nekviesta meilė“, „Moterys meluoja geriau“, „Nemylimi“, „Svetimi“ ir karjera “Domino” teatre, nekelia pasitikėjimo, tačiau tikėkimės, kad vaidmuo “Santoje” atvers jai rimtesnių projektų duris. Daugelyje epizodų Sandra vaidina tiesiog gražią jauną mamą ir labiausiai nesuprantamas yra jos staigus ir nelabai pagrįstas pyktis ant savo mylimojo ir dingimas į Londoną, kad gautų operacijai reikalingų pinigų iš tikrojo tėvo.
Na, ir prie šių metų tradicijos filmuoti teatro aktorius, pridėkime antrąją – vieną pagrindinių vaidmenų skirti užsieniečiui. Filmo trejybę užbaigia suomių aktorius Tommi Korpela-Jussi. Sako, žvaigždė, bet ar prisimeni bent vieną filmą, kuriame jis vaidino? Įdomu stebėti, kaip suomis bando išlukštenti savo jausmus, nors “pizė-manomeil-astavemyliu” išmoksta gana greitai. Būtent Tommi kuriamo Jussi ir Ovidijaus Vinco ryšys atrodo vienintelis tvirtas šio filmo saitas, pražystantis jau minėtais “santa klausais”.
Tiesa, dar pasirodo su “We Will Riot” iškilusi Beata Tiškevič-(jau)-Hasanova. Ji vaidina pasimetusią pagrindinės herojės seserį, iškviestą prižiūrėti vėžiu sergančio berniuko. Mergina tiek pasimetusi, kad nesugeba net išvirti kiaušinio ar tualete pasinaudoti elementariu užraktu. Taip ir norisi ją papurtyti, ką ir padaro Jussi.
Pabaigai, keli neišvengiami palyginimai su nesenai pristatytu besikeikiančiu “Redirected”. Kam patiko pastarasis filmas, “Santa” turėtų nepatikti, nes tai visiškai priešingi poliai: brutalumas, tiesmukiškumas, žvengimas prieš švelnumą, subtilumą ir ašaras. Žinoma, plikai nuskustas berniukas ligoninės lovoje – neatremiamas vaizdas, tačiau tai labiau primena dokumentiką, kurios, vargu, ar čia reikia. Atrodo, jėgos nelygios, tačiau nežinia, kas laimėtų kiaulių ir “santa klausų” dvikovoje. Taigi, savo filmą turės ir kita žiūrovų pusė – pusiausvyra atstatyta. Tiesa, “Santa” yra daug ką gąsdinančio legendinio lietuviško kino lėtumo, nors suomių operatoriaus užfiksuoti vaizdai gražūs ir įtaigūs. Abu filmai žaidžia stereotipais – “Santa” rodo Suomiją (tiksliau – Laplandiją) su visomis “regalijomis”: sniegas, elniai, nuogi lapiai saunoje, megztos mamos kelnės, metalistas-pagonis barmenas Sauli ir hardrock hallelujah. Taip pat prisimenamas archetipas apie gražias, bet nenuspėjasmas Rytų moteris (nors Jussi ironiškai taiso savo tėvus, sakydamas, kad jos iš Pietų), dažniausiai norinčias tik pinigų. Žinoma, yra ir rusakalbis Vilniaus taksistas – panašu, šis tipažas jau prašosi platesnio vaidmens.
Ploju “Santa” kūrybinei komandai, atlaikusiai beveik poliarinio rato šalčius, bet neišlaikau režisieriaus norimos tylos po seanso. Šiandieninio įvairiausių dirgiklių išvarginto žmogaus galva per daug atspari tokiems smūgiams. Nokdouną patyriau, bet norėtųsi nokauto. Kad užčiauptų tokius ciniškus kritikus kaip aš.
Komentarai