Jau rytoj, spalio 8-ąją, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių kino teatruose ir kiekvienų namų ekranuose prasidės dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. Jo programoje nugulusios rinktinės dokumentikos istorijos ypatingos tuo, kad dažnai po jų žiūrovai neskuba namo – norisi pasikalbėti ir pasidalinti įspūdžiais.
Lygiai po savaitės, spalio 8-ąją, prasidėsiančio dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ plakatai šiemet mirga organizatorių komandos vardais – festivalis ironiškai šaržuoja, kaip gali būti manipuliuojama informacija. Išdidžiu teiginiu apie žinomiausią festivalį Europoje (nes taip mano dizainerė Rūta) ar faktu, kad kas trečias (koordinatorės Juditos draugas) renkasi šį festivalį, dėmesį atkreipęs „Nepatogus kinas“ kviečia žiūrėti kritinį mąstymą aktyvuojančius filmus.
Po įspūdingos sėkmės Lokarno kino festivalyje – pelnyto pagrindinio „Auksinio leopardo“, geriausio debiuto ir dar dviejų apdovanojimų – filmo „Akiplėša“ komanda sulaukė puikių naujienų ir iš Europos kino akademijos. Jos tarybai paskelbus pretendentus į prestižinių Europos kino apdovanojimų nominacijas, režisierės Saulės Bliuvaitės filmas pateko tarp rinktinių šių metų Europos kino kūrėjų darbų.
„Meno avilio“ jaunieji kino kuratoriai debiutuoja Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (toliau – VDFF) – rugsėjo 25 ir 27 dienomis pristato savo sudarytą dokumentinių filmų programą „Prašomės lauk!“. Projekte dalyvaujantys moksleiviai visą mėnesį gilinosi į festivalio programos filmus ir atrinko keturis, kuriuos, jų nuomone, sieja asmens ir bendruomenės laisvės temos.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis 21-ąjį sezoną pasitinka programos pokyčiais – šiais metais žiūrovai kviečiami į vieną pagrindinę programą, jungiančią pripažintų dokumentinio kino meistrų ir eksperimentinio kino kūrėjų darbus. Tokį programos sudarytojų sprendimą lėmė noras atverti platesnį ir atviresnį dokumentinio kino ir skirtingų jo formų suvokimo bei vertinimo kontekstą.