Jei kas nors paklaustų, ar yra Lietuvoje nors vienas roko festivalis, iškart papasakočiau apie “Devilstone” (ex-“Velnio akmuo”) Anykščiuose. Patys organizatoriai savo renginį apibūdina kaip “šiuolaikinio roko ir alternatyvios muzikos festivalis”, o šiemet atsirado ir raktažodis “ekstremalus rokenrolas”. Scenoje (išskyrus “Rocktheque” sceną, bet ir čia didžėjai grojo oro gitaromis) nemačiau nė vieno prie švytinčio ekrano palinkusio veido. Geriausiu atveju tai buvo klavišų monitorius, dažniausiu – raudonos “maršalų”, “orange”, “ampegų” ir kitų stiprintuvų lemputės. Bet tai nereiškia, kad nebuvo šokių. Šokiai buvo ir dar kokie.
Na, o renginio organizatorių žanrinių ribų plėtrą gerai iliustruoja įvadinis video, kurį susuko “TwoDicks” bičai, savo laiku bendradarbiavę su modernios elektroninės muzikos festivaliu “Satta Outside”. Žinoma, pastarojo pabaigos “Devilstone” nelinkėtume…
7-asis kartas ir pirmas tarptautiniu “Devilstone” pavadinimu. Truputį gaila, kad lietuviškasis jau tapo istorija. Juolab, kad jis gražiai gulė į Anykščių kultūrinį kontekstą. Bet, žinoma, sunkoka atsiminti tokius pavadinimus kaip “Ilosaarirock” (festivalis Suomijoje), o čia dar du žodžiai ir abu su tais neištariamais dvibalsiais “io” ir “uo”. Todėl organizatorių sprendimas gana logiškas. Tebūnie “Devilstone”.
Ketvirtadienio vakaras pasitiko artypilniais parkingu ir kempingu – kritinė masė susiorganizavo taip, kad jau pirmą vakarą būtų vietoje. Festivalis iš pradžių norėjo pasilaikyti kozirius penktadieniui – startavo tik mažesnioji Rytų scena. Ji, paprastai tariant, skirta visam nemetalui. Iki Stoned Jesus viskas taip ir vyko, bet šių pasirodymą sutrukdė elektros generatoriaus gedimas. Galbūt metalo dievai užsirūstino, kad legendiniai juoduliai Marduk turėjo groti nemetalinėje scenoje. Kita vertus, viskas išėjo tik į gerą – Stoned Jesus pasirodymas pakilo į naujas aukštumas, pasibaigęs a capella choru su publika, o Marduk, kiek vėliau nei numatyta, lipo ant iš miegų prikeltos didžiausios festivalio scenos. Panašu, kad šviesistas taip ir nepabudo, todėl apšvietimas buvo visiška mišrainė, tačiau Marduk tvėrė galingą triukšmo sieną, už kurios galėjai išgirsti simfoninės muzikos pasažus.
Penktadienis prasidėjo nuo graikų Planet of Zeus masterclass’o ir būgnų kovų. Nepykit, norėjosi truputį pailsėti nuo festivalio, todėl apžiūrinėjome Anykščius iš bažnyčios bokšto: Karazijos vaisvynių gamybos dirbtuvės artefaktai, aplinkinės šilelio kalvos, siauruko stotis ir panašiai. Miestelis, ypač skveras prie kultūros centro “Koplyčia” buvo maloniai pilnas įvairaus plauko juodulių.
Grįžus paaiškėjo, kad Rytų scena vis dar negali atsigauti po patirto generatoriaus šoko, todėl grupės buvo perkeltos į mažiausiąją Gamą. Ten pradėjo intriguojantys ir tarsi iš niekur atsiradę new wave/post-punk Fashion Games, susikūrę prieš beveik 10 metų Pabradėje. Sunkoka groti dienos šviesoje, tačiau grupės nariai jau ne pirmos jaunystės, todėl atrodė ramūs ir kokybiškai atliko savo retro programą. Po jų ruošėsi Solstafir Vilniuje apšildę latviai Omerta. Pagrindinėje scenoje tuo tarpu vieni po kitų savo debiutinius įrašus pristatinėjo Phrenetix ir daug komplimentų susilaukiantys Au-Dessus.
Pagaliau atgimusią Rytų sceną užvaldė lėti apsipūtėliai Belzebong ir Greenleaf. Beje, kalbant apie bongus ir žalius lapus, festivalyje kursavo policininkų poros su šunimi, kurie, prigesus tabakui, klausė: “Čia turbūt ne žolė užgeso?” ir, tiesą sakant, didelio streso nekėlė. Performansas “Skausmas ir erotika – BDSM ištakos, trumpa istorija ir Shibari menas” skambėjo pikantiškai, bet, kaip dažnai būna festivaliuose, buvo prauliavotas nežinia kur.
Nors graikai Planet of Zeus nebuvo festivalio favoritai, jų nuoširdus pasirodymas privertė pajudėti, ypač linksmino plikagalvis ūsočius, prisimokęs lietuviškų “ačiū” ir “į sveikatą”, o mus išmokęs graikiško “Jamas!” Vienos didžiausių žvaigždžių – Katatonia sukėlė tikrą nesibaigiančią katatoniją. Naktį užbaigė ironiškas danų Fortress pasirodymas ir audringa Vaido Ambro ir šių eilučių autoriaus pankoteka.
Paskutinė festivalio diena prasidėjo nuo pramiegotos Cutthroats narių G.Rožės ir G.Jakubkos paskaitos “Sekvencijų kūrimas gitariniais efektais”. Po lietingos ir šaltokos pradžios, pagaliau užšildė saulė ir nuvedė tiesiai į gaivius Šventosios vandenis. Nespėjau į planuotą Faršo pasirodymą (beje, projekto lyderis Kiras, taip pat žinomas ir iš savo kinofiliško puslapio, turi savyje tiek šizofrenijos, kad su kitu savo projektu Seagull Overseas šiemet pasirodė ir tokiame, atrodytų, tolimame festivalyje kaip “Sūpynės”), bet užtat patekau tiesiai į emocingą No Real Pioneers koncertą. Trio užsidegimas karščio pritrenktus išjudino žiūrovus ir buvo išreikalautas audringas bisas.
Legendinis MC Growl vėlgi buvo iškeistas į kažkokius kitus festivalio rūpesčius, bet vėliau visi minėjo karštą finalą, kuriame tik po įtemptos kovos buvo palaužta publikos simpatijų susilaukusi plačiagerklė mergiotė.
Nors mėgstu post-roką, britai Maybeshewill iš tolo skambėjo akademiškai ir saldokai – taip ir neprivertė prieiti arčiau. Juolab, kad laukė turbūt pagrindinis Ore.lt festivalio highlight’as Motorama iš Rusijos, su kuriais šnekėjomės prieš festivalį. Deja, scenoje neišvydome grupės bosistės, kaip juokavome “žmonos”. Vietoje jos, bosą valdė tai vokalistas, tai gitaristas. Juodai apsirengę muzikantai nedaugžodžiavo (ar pasakė nors vieną žodį?), elgėsi santūriai, su publika beveik nebendravo, todėl kai vokalistas staiga pradėjo trūkčioti ir jam nukrito akiniai – galima buvo įvertinti tai, kaip didžiulį įsijautimą.
Po gero koncerto dažniausiai norisi atsikvėpti, todėl Radio Moscow nuskambėjo kažkur iš toli, tačiau vėl prasidėjęs lietus nenugesino jaunų, dar pavasarį “Tallinn Music Week” girdėtų trašystų Lost Society iš Suomijos. Patinka grupės, kurios groja linksmai, nepaisant to, kad groja sunkią ir grėsmingą muziką. Nors čia ir ne “Positivus”, bet publikai vistiek reikia teigiamos energijos.
Sekmadienio atokaitoje stebėjau, kaip į savo autobusą renkasi pernai matyti latviai, ištuštėjusiomis galvomis daiktus į automobilius tempia orumą praradę metalai, o apsauga jau atsipalaidavusi. Organizatoriai pagaliau galėjo padėti į šoną savo festivalines papkutes – rūpesčių akmenys pagaliau buvo nuridenti ir sukrauti iki kitų metų. Sklando gandai, kad vyko derybos su tokiais atlikėjais, kad “Devilstone” ne tik turės pakeisti pavadinimą iš lietuviško į anglišką, bet ir kažką sugalvoti su tuo devil. Belieka palinkėti, kad tai jokiu būdu netaptų apkerpėjusiu “rolling stone”.
Kaip sakome, sekite programą, nes “ALT Events” chebra organizuoja ir uždarus koncertus (pvz., Machine Head ar Solstafir).
Internete:
Komentarai