Fuckyeah, “Devilstone” 2016!

Anykščių savivaldybės interneto svetainėje “Devilstone” praneša dėl festivalio bilietų anykštėnams su paaiškinimais, kaip-kur deklaruoti gyvenamąją vietą – visi rajono gyventojai turėjo galimybę apsilankyti festivalyje su nuolaida. Tuo tarpu vietinis žiniasklaidos kanalas “Anykšta” publikavo komiksą apie festivalį (“Šiemet vėl štai miesto šone / vyks projektas “Devilstone” / Aplankys vėl, jei neklystų / Daug jaunųjų metalistų” ir t.t.) , o vėliau raportavo: “Po festivalio „Devilstone“ šiandien ryte Dainų slėnis buvo švarus. Prie upės keliose palapinėse dar miegojo festivalininkai, o darbininkai nuiminėjo tvoras, ardė sceną.” “Anykšta” suteikė žodį ir patiems festivalio organizatoriams: “Ačiū visiems anykštėnams, kad kelias dienas pakentėjote triukšmingą Dainuvos slėnio aplinką ir patys aktyviai įsiliejote į Devilstone dalyvių armiją. Kiekvieno festivalio didžiausia stiprybė yra glaudus ryšys su vietos bendruomene. Mes esame labai laimingi būdami Anykščiuose ir sulaukdami tiek palaikymo iš jūsų.”

Kodėl, visų pirma, nerašau kas-kaip-kada grojo ir kiek narkomanų pagauta prie įėjimo (anot “Anykštos: “Policija ketvirtadienį pasitelkusi tarnybinį šunį krėtė vykstančius į festivalį „Devilstone“. Vien pirmąją festivalio dieną narkotinių medžiagų rasta pas keturis asmenis. Iš viso – pas šešis. Narkotinių medžiagų turėję asmenys pakankamai jauni – gimę 1992 ir 1993 metais. Daugiausiai tai – vilniečiai.”)? Nes, mano galva, įdomiau ir prasmingiau prisiminti, kad pirmuosius renginius, tuomet dar “Velnio akmenis”, Anykščių valdžia norėjo uždrausti, o bažnyčia laikė mišias bandydama išgelbėti prarastas sielas. Pastarasis įvykis šiandien skamba kaip gerai apgalvota viešųjų ryšių kampanija. “Devilstone” įsitvirtino kaip svarbi miestelio gyvenimo dalis – vietiniai draugiškai šypsosi ir klausinėja, kaip sekasi, ar gera “šventė” šiemet. Miestelio valdžia lyg ir suvokė, kad net tokiam turistiniam miesteliui kaip Anykščiai, “Devilstone” yra naudingas partneris, tačiau privatusis sektorius galėtų aktyviau įsijungti, siūlydamas nakvynės ir auto parkingo vietas, laikinus maitinimo taškus. Išneštų močiutė naminio pyrago prie kelio, iškart neliktų. Renginio ir aplinkos sinergija bei komunikacija naudinga ir svarbi abiems pusėms. Užtenka prisiminti nepavykusius Šventosios ir festivalio “Satta Outside” santykius.

Lietingą ketvirtadienio vakarą festivalyje buvo jau turbūt kokie du trečdaliai auditorijos. Nepaisant to, kad organizatoriai kryptingai ir ryžtingai metalinę programą skiedžia įvairaus spektro gitaromis, “Devilstone” publikos dėmesio pakanka – šiemetinis vėl mušė lankomumo rekordus (spėju, buvo tarp 5 ir 6 štukų). Metalo ortodoksai tyliai keikdamiesi ir burnodami pasitraukė į savo paskutinį bastioną – festivalį “Kilkim žaibu” Žemaitijoje, o Anykščius užplūdo trumpesnius plaukus nešiojanti publika, kuri šiemet buvo kaip niekad marga tiek amžiumi, tiek pomėgiais. Nuo keliolikmečio jaunimo iki legendinio krepšininko Sergejaus Jovaišos: “Ne tik nuolatinis lankytojas, bet ir stovėjau prie festivalio ištakų, nes pirmasis organizatorių vizitas, kalbantis apie festivalio atsiradimą, buvo kaip tik mano kabinete, kai dirbau savivaldybėje. Mes, kartu su Sigučiu Obelevičiumi, palaikėme šią idėją, nors buvo nuogąstavimų ar nebus iškeiptos moralinės normos. Tačiau anykštėnai patys matė – nesvarbu, kaip atrodė festivalio dalyviai ar žiūrovai, bet jie elgiasi pakankamai priimtinai.”

O “Devilstone” organizatoriams dėl kitų metų jau skauda galvą – siekiant sutalpinti visus norinčius, gali tekti net palikti numylėtą “Dainuvos” šilelį. Tiesa, yra išeitis – ateityje į “Devilstone” keliauti viešuoju arba specialiu festivalio transportu. Turint omeny, kaip lietuvis myli savo automobilį, skamba utopiškai… Panašu, “Devilstone” priėjo liepto galą, ant kurio jau stovėjo anksčiau minėtas “Satta Outside” ir šiemet nebevykstančios “Sūpynės”. Galima bandyti visiems sutilpti ant lieptelio, o galima nerti į… naują vietą. Žinoma, norint atlaikyti kritiką “anksčiau buvo geriau”, reikėtų surasti tokią vietą, kuri visus užčiauptų.

Ribotas publikos skaičius reiškia ir ribotą biudžetą programai surinkti. Nebent atsirastų didelis ir dosnus rėmėjas, kuris sutiktų finansuoti komerciškai minusinį, bet emociškai pliusinį renginį. Kol kas turim, ką turim. Skonio reikalias, tačiau “Devilstone” organizatoriai pakankamai gerai tvarkosi ir festivaliniame turguje supirko tokį komplektą, kuris pasirodė aktualus tūkstančiams ne tik lietuvių, bet ir latvių, estų, lenkų ir tolimesnių kraštų melomanų. Kaip buvo pasakyta vienoje diskusijų – šiame festivalyje renkasi daugiau tie, kurie domisi muziką, o ne tik jos klausosi. Kiekvienam savo, o “Ore” deda pliusus už: Mantar, The Soft Moon, mūsų pašnekovams Holograms (nors įraše jie skambėjo įtikinamiau nei gyvai) ir Holy Motors, A Place to Bury Strangers (kurie gyvai pasirodė daug kiečiau nei įrašuose), legendinius Napalm Death, No Real Pioneers didelėje scenoje, romantiškai vakarinius The Entrepreneurs, paprastus, bet ne prastus pankovus trešerius Toxic Holocaust, lietuviškus garažinius rokenrolistus Frank Fitts. Lenkiškas ekstremalios okultinės muzikos desantas Batushka ir Behemoth susilaukė daugiausia dėmesio festivalyje, tačiau šiurpo nesukėlė, o Behemoth lyderio Nergal aka Adam Darski gyvenimiškos realijos (TV laidos “Lenkijos balso” teisėjas, energetinio gėrimo “Demon Energy” reklaminis veidas, kirpyklų tinklo bendrasavininkis, sužadėtuvės su lenkų olialia žvaigžde Doda) sukėlė disonansą ir abejones šiuo “Pašėlusio Makso” kostiumais vilkinčiu trio. Gerokai artimiau ir nuoširdžiau atrodė neskelbtas vilniečių Sraigės Efektas pop-up pasirodymas Šventosios pakrantėje.

Vis daugiau dėmesio susilaukia Rokotekos programa. Vienas gerai žinomas didžėjus iki šiol jaučia nuoskaudą dėl savo rafinuoto rokenrolo seto prieš kažkiek metų, nesusilaukusio jokio dėmesio, nes visiems reikėjo tik banalių hitų. Šiandien situacija kiek kitokia – visas naktis Rokotekos scenoje vyko daugiau mažiau audringi šokiai iki pat aušros. Jei pirmąją naktį visą programą dar jungė gitaros, tai kitas dvi jų buvo kur kas mažiau arba nebuvo visai. Organizatoriai prasitarė, kad jie lyg ir nieko prieš tokią tendenciją. Mano nuomone, šiandienis šokamų gitarų spektras toks platus, kad šią liniją būtų galima nesunkiai išlaikyti. Kita vertus, publikai to lyg ir nereikia – klausimas, ar groti tai, ko nori publika, ar siekti tam tikros edukacijos ir koncepto per šokių prizmę. Antrasis variantas lyg ir skamba įdomiau, juolab, kad pirmąją funkciją puikiai atliko “tokia bloga, kad net gera” vieno energetinio gėrimo palapinė. Jai pritrūko tik truputį koordinacijos ir, kartais, skonio. Girdėjau, buvo mintis čia pastatyti keletą didžėjų – publika tikrai būtų viską sugriovusi.

Kalbant apie skonį… Papų šou nuo pirmųjų festivalių buvo natūraliai užgimusi tradicija. Pasiekus tam tikrą emocinę būseną kai kurios merginos daugiau ar mažiau apsinuogindavo. Būdavo linksma visiems. Tiesa, kiek seksistiška, bet viskas vykdavo lyg ir savo noru. Šiemet savanorių neatsirado, todėl Rokotekos pertraukimas pačiame įkarštyje ir bandymas išspausti iš šūdo vašką atrodė apgailėtinai ir neskoningai. Toks nedidelis šaukštelis deguto. Tuo tarpu klasikinis MC Growl turnyras atrodė ir skambėjo (čia, beje, grojo viena linksmiausių festivalio grupių Nachum), kaip visada, puikiai. Nedidelė deguto dėmelė, kad festivalyje (beveik) nebuvo stipraus alkoholio – šaltomis naktimis jau nesinorėdavo keliolikto alaus bokalo. Bet, neslėpkim, kas norėjo, susišildė.

“Devilstone” organizatoriams stebėtinai lengvai pavyko per kelis metus transformuoti savo muzikinį formatą ir pritraukti naujos publikos. Tiesa, dalis senosios pasitraukė, tačiau daugiau atėjo nei išėjo. Renginys užaugo iki trijų scenų, neskaitant ateityje turbūt tik didėsiančios Rokotekos, ir vieno didžiausių publikos skaičiumi Lietuvoje. Turint omeny, kad visa tai įvyko išlaikant muzikinės programos kokybę ir nepataikaujant, organizatorių misija – tapti svarbiausiu regiono alternatyvinės muzikos renginiu, atrodo vis realesnė. Svarbu, kad neužvaldytų didybės manija ir godumas, kaip yra atsitikę kai kuriems panašių ambicijų turėjusiems festivaliams.

Internete pasirodė nuomonė, kad festivalyje per daug noname’ų ir labai ilgai reikia laukti headliner’ių. Savo ruožtu norėčiau palinkėti, kad “Devilstone” palaikytų 2012-aisiais sugalvotą kito renginio šūkį – “nevaryk į Sattą, nes negirdėjai 85% grupių”. Nes, mano nuomone, daug įdomiau parsivežti kažką naujo nei dar kartą pamatyti tai, kad turbūt jau daug kartų matei internete ar kituose koncertuose. Smagu, kai yra žinomų vardų, tačiau dar smagiau pasiduoti srovei, kuri atneštų tokių atradimų kokiais šiemet tapo, tarkim, A Place to Bury Strangers. Pats “Devilstone” jau yra tapęs tam tikru kokybės ženklu ir todėl gali labai nesirūpinti antraštėmis. Ir tada festivalio lankytojas pirmadienį pirkdamas pietus nejučia paima ir alaus. Nes jis vis dar festivalyje.

PS. “Devilstone” palikimas Anykščiams – fotografo Peter Beste paroda „True Norwegian Black Metal“, kurią gali pamatyti L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje iki rugpjūčio 15 dienos. O ta pati “Anykšta” praneša, kad metalistai nežada sustoti – mieste pasirodė skelbimai, kuriuose kviečiama į metalo muzikos vakarėlį “Šerną tūsas” Mačionių kaime. Čia gros daugiau nei 10 sunkiosios muzikos grupių iš Lietuvos. Šis vakarėlis – tradicinės, nors ir neoficialios “Devilstone” dūzgės. Įdomu, kad renginys nemokamas, o visi į jį atvykstantieji prašomi į atsinešti po akmenį.

Internete:

devilstone.net

facebook.com/velnioakmuo

twitter.com/DevilstoneFest

instagram.com/devilstonefest