Ar žinote kuo panašus Špylbergo šedevras “Schindlerio sąrašas” į jo naująjį gaminį “Dirbtinis intelektas”? Dešimties minučių taisykle. Pirmame paskutinės 10 min yra niekam tikę. Antrame – niekam tikę visos likę minutės, išskyrus pirmasias 10.
Gal skamba suktai, bet turiu prisipažinti, kad pažiūrėjęs plačiai reklamuotą ir net kažkieno (aš žinau kieno!) išgirtą Holivudo lyderio filmą, buvau šokiruotas net du kartus.
Pirmą – kaip toks šlykščiai sentimentalus farsas sulaukė bent pakenčiamų vertinimų? Antrą kartą, kai suvokiau, jog išsėdėjau visas suknistas 145 minutes! Dabar lyg ir aišku – buvo sunku patikėti, ką su studijų biudžetu (tiesa, Dreamworks yra Spielbergo vaikas) išdarinėja gudrus, bet impotentinis režisierius. Be to toks jau darbas – taupyti jūsų laiką.
Tik paskaitykite: TOLIMA ATEITIS. Šeima, beveik praradusi viltį susigrąžinti savo sūnų, nutaria pasinaudoti tų laikų technikos stebuklu ir įsivaikinti berniuką-robotą. Tai – pirmas sutvėrimas, galintis jausti ir, kaip pasakytų Ewano McGregoro herojus “Mulen Ruže”, visų svarbiausia – mylėti. Jis toks tobulas, net per daug: negali valgyti ir eiti į tualetą. Gerai, kad nors vandens bijo, kaip ir visa elektroniką.
Sūnus netikėtai pasveiksta ir mamytė ištrenkia robotą-berniuką į mišką bei paprašo negrįžti. Čia baigiasi geroji filmo dalis ir sentimentalus snarglys Spielbergas savo gražiai nufilmuotą pasaką pamažu verčia modernia Pinokio istorija.
robočiukui grės sunaikinimas, kaip ir visiems senesniems kartos robotams, tame tarpe ir jo naujam bičiuliui/nebičiuliui, meilės mašinai Jude`ui Law. Ir vėl daugeliui prieštarauju sakydamas, kad jo personažas mane įtikino tiek, kiek pastojęs Schwarzeneggeris.
Nuotykiai nuotykiais, bet kai paskutinę epo valandą ant kelių klūpintis Stevenas, pasitelkęs šiaip jau talentingą Haley Joelą Osmentą (puikus verksnys “Šeštąjame pojūtyje”), meldžia žiūrovų išslaisvinti savo vidinį skystąjį aš ir pravirkti dėl roboto meilės, pradedi džiaugtis, kad Stanley Kubrickas šio filmo nebaigė ir paliko savo bičiuliui.
Žinoma, jis būtų visiškai kitoks. Nes kaip pasaulio kritikai teisingai pastebėjo, tikrai nėra dviejų mažiau suderinamų režisierių nei Spielbergas ir Kubrickas. Pirmasis – amžinas moralistas, gėrio ieškotojas ir radėjas. Antrasis – visada žvelgiantis į tamsiąją žmogaus pusę: pavydą, melą, išdavystę.
Vis gi “o-kokia-viso-to-prasmė” prieskonis taip lengvai neišnaikinamas. Todėl, gal jau geriau eilinį kartą “disinti” Spielbergą, nenusiviliant tikru genijumi Kubricku.
Filmas – didelė ašarų pakalnė. Nevykusi metafora, pajuokianti pati save.
Būti jautriu – nieko blogo. Būti banaliu – neatleistina. Ir kol kas joks vaizdas nepajėgus to nuslėpti.
Komentarai