Panašu, kad Nikas Urvas su savo Blogio sėklomis taip ir nesugebėjo išsivaduoti iš kamerinės savo praėjusio albumo “Boatman’s Call” nuotaikos. O gal tiesiog nenorėjo to daryti? Naujasis šio dainininko ir jo grupės albumas – tarsi prieš tai buvusio albumo tęsinys: kamerinėje aplinkoje pritariant pianinui, smuikui ir nepakeičiamai savo grupei, Nick CAVE toliau ironiškai, liūdnai netgi depresyviai filosofuoja religinėmis temomis, prasidėjusiomis dar albume “Murder’s Ballads”. Nebėra trankių čigoniškų “Henry’s Dream” dainų ar juolab pirmųjų albumų psichodelikos, tačiau nėra ir “Murder’s Ballads” apdailos ir saldumo. Nesiruošia Nick CAVE vilioti klausytojų bandymais atrasti (ko, tiesą sakant, ir neįsivaizduoju) elektroninių garsų pasaulį. Šiandien šis Tom Waits ir panašių dainių-klajūnų bendrakeleivis primena daug gyvenime patyrusį ir pavargusį žmogų, kuris pagaliau prisėdo pailsėti. Vis dėlto tai nėra saldžiai ramus ir plokščias albumas, tinkantis pietų metui komercinėje radijo stotyje – Nick CAVE ir jo grupės kūryba visada reikalauja dėmesio ir emocijų. Nesvarbu, teigiamų ar neigiamų. Jau vien todėl 12 naujų dainų vertos dėmesio. Ypač, jei esi labiau nusiteikęs(usi) šeštadienio vakarą praleisti ne triukšmingame vakarėlyje, o tuščiame bare ar namuose.
Kiekvieno mūsų gyvenime buvo/yra/bus toks momentas, kai priglaudęs kaktą prie šalto stiklo atsiduodi saldžiam liūdesiui. Nenuostabu, jei tokiu momentu pasigirstų specifinis Nick CAVE vokalas. No More Shall We Part?
Pasidalink:
Komentarai