Taip, pagaliau praėjusios vasaros atradimu galime pasidalinti ir su jumis! Saulėtą vasaros dieną visi užvertę galvas žiūrėjome į nuostabiąją SIRKE bosiste Laurą ir, patikėkit, girdėjome ne mažiau nuostabius garsus. Metų pabaigoje šie latvių herojai koncertavo Vilniuje ir “Ore” rankose atsidūrė melsvas žuvinais-lėktuvais papuoštas albumas, visu 100% vertas nerealiai ilgo savo pavadinimo.
Mūsų grotuve besisukiojęs, tačiau taip plačiau ir neapžvelgtas, šis rinkinys to vertas jau vien todėl, kad tai – mūsų artimų kaimynų latvių nepriklausomos scenos atgarsis. Latvijos nepriklausomos muzikos lopšys – didžiulis vandens bokštas Rygoje, latviškai kalbant tiesiog “Tornis”. Jau daugelį metų ši organizacija (plačiau – www.tornis.lv) propaguoja įvairiausius stilius: purviną punk, švelnų indie, psichodelinę industriją, keistus elektronikos pasaulio garsus ir pan.
Rugsėjo mėnesį Vilniaus underground scenoje pasirodė du nauji albumai. abu jie buvo pristatyti viename koncerte. F.O.D. pagaliau išsiblaivė po begalinių lėbavimų ir išleido trumpą (<20 min.), bet gana energingą albumą “Finger Of Destiny”. 7 neblogai įrašyti korn, rage against the machine ir panašių grupių atgarsiai. viskas kaip turi būti: repavimas, fūzuotos gitaros, skrečai. jaunatviškai piktai, bet, deja, nieko naujo… tuo tarpu viena seniausių Vilniaus scenos grupių SC išleido bene geriausią savo albumą “Saliam Aleikum” (irgi <20 min.), įrašytą savo repeticijų studijoje. pagaliau grupė atsisakė ritmo mašinos ir pasodino už būgnų visur-spėjantį “macharadžą” Edvuką.
Devintame dešimtmetyje pasaulyje visi buvo postmodernūs. Tai buvo madingas žodis. Apie tai rašė žurnalai, apie tai kalbėjo radijo ir TV laidos. Aš, jaunas ir nepatyręs, spėjau, kad tai kažkas “moderniausia iš modernaus.” Praėjo daug metų ir Interneto bei visokių kitokių tinklų dėka postmodernizmas pagaliau įgijo realią prasmę.
Viskas vyko kokie 180 km. už Sydney, kalnuose. Aišku, kalnai ten ne tokie dideli, kaip galima būtų įsivaizduoti, bet uolų, kalnų upių ir “panoramkių” užtenka. Pakeliui, kol vaziavom, turėjau (pirmą!) galimybę pamatyti kengūras! Neapsakomai juokingas gyvūnas, tarp stirnos ir dinozauro… nors tiesą sakant, iš arti dar nemačiau, bet kai šokuoja, tai atrodo, nepabijokim žodžio – fantastiškai. Žodžiu, tūsavomės nacionaliniame parke, be jokio leidimo(!), bet kada galėjo atvykti policija ir viską nutraukti, įkaldama nerealias baudas – ačiū Dievui, to neatsitiko ir viskas praėjo kaip planuota.