Tomas Tykweris, sudominęs vokiečių publiką savo “Miegančiais žiemą” (Winterschlafer), labai greitai sumąstė pasaulio užkariavimo planą. Filmas-žaidimas apie vis kitaip pasakojamą tą patį įvykį buvo pavadintas “Bėk, Lola, Bėk” (Lola Rennt). Britai kliedėjo, Amerikiečiai žavėjosi, lietuviams taip pat patiko. Likęs pasaulis sekė iš paskos. Juosta susilaukė pavydėtinų kritikų pagyrimų, glėbio apdovanojimų ir t.t. Lola, o tiksliau Franka Potente, tapo vokiečių kino primadona bei padėjo bandymus Holivude.
Visi įkvėpė ir ėmė laukti naujojo Tykwerio darbo, kartas nuo karto paamsėdami apie atseit atsigaunantį vokiečių kiną ir panašiai. Nė velnio jis neatsigaudinėjo, tiesiog netyčia jaunas talentas padarė stebuklą. Didelio čia darbo. Taigi, publika laukė ir laukė, greičiausiai antros Lola serijos. Greito, dinamiško, klipinio filmo. Tomas užsidėjo režisieriaus kepurę ir visiems parodė didelę špygą. Naująjį savo darbą jis pavadino “Princesė ir karžygys”. Visko gali nutikti filmui tokiu neįdomiu pavadinimu. Neįdomus, bet intriguojantis, jei tai Tykwerio užsiėmimas.
Mes atsiduriame bet kokaime Vokietijos (pasaulio) mieste, kur vyksta šiuolaikinės urbanistinės pasakos veiksmas. Franka Potente dirba sesele beprotnamyje. Ji papuola į avariją ir jos gyvenimas pasikeičia. Karžygys, kuris išgelbėja jai gyvybę, staiga dingsta. Ji nieko apie jį nežino, tik turi sagą, kuri liko rankoje, kai gelbėtojas pabėgo. Ši filmo dalis egzekucijoje virto valandos trukmės, lėtai tekančia, palyginti ramia ir šalta įžanga. Tykwerio meistrystė slypi sugebėjime motyvuoti daugelį planų ir scenų. Veiksmo dalis, kuri atrodo lyg ir ištęsta, nereikalinga duotąja akimirką, neužilgo įgauna formą ir prasmę.
Žiūrint šią postmodernią pasaką apima jausmas, jog autorius kuria žiūrovo akyse. Pamažu, neskubėdamas lipdo sudėtingos konstrukcijos istoriją. Lyg dėlionė, gabaliukas po gabaliuko tampanti vizija ir prasme. Skirtingai nei Loloje, kur istorija buvo išardoma ir sudedama iš naujo, čia vyksta atvirkštinis procesas. Nemažiau įdomus ir neįprastas. Stebinančių vaizdinių sprendimų nėra daug, ritmika dažniausiai lėta, tik vietomis pagreitinamas tempas. Kita vertus, visa ramybė skleidžia nemalonų nuogastavimo ir kažko laukimo jausmą. Simona (Franka Potente) negali užmigti, bet ji sapnuoja. Asmenybės pasiklydimas, praradimo jausmas, nuobodulys bei beprotybė – ne pačios mėgstamiausios kinematografų temos. Pastoviausia įvykių dekoracija – beprotnamis. Sunku nuspėti, kaip ten viskas iš tikro, bet Tykwerio vizija ypač įtikinama. Ko gero tikroviškiausia nuo “Skrydžio virš gegutės lizdo” laikų.
Režisierius mus sąmoningai kankina ilgais vaizdais, niekaip neprasidedančia pabaiga ir vietomis perlenkia. Dvi valandas viršijantis filmas ištįsta ir vietomis neleidžia ramiai nusėdėti. Bet ilga, skausminga ir irzli scena, kurioje seselė atsiduria po sunkvežimio ratais ir pradeda dusti, primena, kad natūralizmas kine dar gali stebinti. Dar ir kaip! Pradeda trūkti kvapo kartu su heroje. Ir čia apima susitapatinimo jausmas, kaip ir Loloje. Visą kadrą dengia Frankos Potente veidas: išsigandęs ir pasimetęs. Tai lyg prekinis Tykwerio ženklas.
Jis sugrįžta ir visiems susirinkusiems griežtai sako: “nė nebandykite manęs nuspėti. Nes aš esu kinas. O kinas negali būti nuspėjamas”.
Komentarai