Paskutinis Michaelio Haneke filmas “Mirtini žaidimai” buvo istorija apie aštriadančių lietuvių su golfo lazdomis vokiškus atitikmenis. Du bičus, sumaniusius pakankinti atostogaujančią šeimą. Padaužyti per galvą, nušauti šeimos akivaizdoje tėvą, žodžiu, pakvailioti. Žiūrovai buvo pakraupę ir vartydami akis bei gręždami dantimis bandė išlieti neapykantą savatikslį smurtą propagavusiam režisieriui. Naujas Hanekes filmas, nepamiršdamas šoko taktikos efektyvumo, tęsia gerasias tradicijas, bet jau visiškai kitokiu tonu ir su kur kas rimtesne paraiška į problemos ieškojimą ir sprendimą.
M.Hanekes “Pianistė” smarkiai kitoks filmas. Jis žiaurus ir drąsus, bet be jokio ženklo, jog tuo mėgaujamasi. Jame labai daug vietos aktoriams, vaidybai, fikcijai. Tik paklausykite: Schuberto gerbėja, fortepijono mokytoja, profesorė Erika, visą gyvenimą praleidusi bute su mama ir paskaitose su studentais, pajaučia nenumaldomą troškulį seksui.
Vėliau, ji išguldo visas savo svajones ant popieriaus, bet prieš tai mes ją matome po klasikinės muzikos pamokų tipenančią į vyrų nusėtą porno filmų vaizdoteką ir privačiuose kambariuose stebinčią XXX filmų grožybes. Bežiūrėdama ji pasilenkia link šiūkšlių kibiro, ištraukia sperma išteptą servetėlę ir uosto. Jos aistra, amžinai uždaryta, užrakinta po “negalima” spyna, reikalauja laisvės. Tuo blogiau, nes, pasirodo, Erika bejėgė sustabdyti save. Tai – filmas apie kontrolę. Savo jausmų ir aistros. Ar tai įmanoma? Ar tai būtina? Ar tai skausminga? Visi klausimai ir daugiau užduodami Hanekes čia pat ir atsakomi: ne/ ne/ taip.
Juosta nėra pornografinė, net erotinė, skirtingai, nei aibė kitų, švaistančių pagyras apie tikriausias sekso scenas pasaulyje ir rodančias seksą, kaip gyvulišką aistrą tiesiogiai, be užuolankų, su visomis iki vienos frikcijomis. Joje – tik mažytė ištrauka iš porno filmo ir beveik jokių atvirybių. Viskas daugiau menama, įsivaizduojama. Tikslus tokio kinematografo pavyzdys būtų japonas Takeshi Kitano, retai rodydamas vykstančias smurto scenas, jis atskleidžia tik pradžią ir pabaigą. Taip ir Haneke nemąsina žiūrovo atviru seksu iš arti. O sekso filme nemažiau nei muzikos, kuri čia nemažiau svarbi – Schuberto ir Bacho dvasia, tobulybės paieška (citata ant Isabelle Hubbert rankos, per apdovanojimus: “Dievas turi dėkoti Bachui. Nes Bachas yra gyvas įrodymas, kad Dievas egzistuoja”).
Isabelle Hubbert, atlikusi neįsivaizduojamo sunkumo (ir bjaurumo) profesorienės vaidmenį, jau sulaukė šiokio tokio kritikų atpildo – jei įteikti keli apdovanojimai už išskirtinius gabumus ekrane. Lenkiamės ir mes – žiūrint “Pianistę”, sunku atsiriboti nuo veikėjų dramų išgyvenimo (žinoma, jei už nugaros nežvengia alaus pripampęs pasiklydėlis). Juosta įtraukia į savo žiaurų ir slystantį iš po kojų pasaulį.
Kontroliuoti aistros neįmanoma, Erika pralaimi, tampa savo auka. Ji pasiklysta savo pačios name. Ji visada buvo pasiklydusi. Tik dabar ji bando tai pripažinti.
Komentarai