Vilniuje įvykusi “Lenkų kino savaitė” atnešė įvairiausių emocijų filmus – nuo perdėtai pompastiško “Quo Vadis” iki puikios “(anti)semitinės” komedijos “Cud Purimowy” ir projekto “Esu piktas”, kur maži urlaganai iš Varšuvos Pragos rajono nusifilmavo patys save ir savo hujovą kiemą. Tačiau tačiau ant scenos jau dama, kuri sako – man ypatingai malonu pristatyti filmą apie “mistinį regioną iš kurio aš ir pati esu kilusi”.
Iš tikrųjų, prieš metelius šiai temai buvo skirtas puikus straipsnis dabar jau amžinatilsį lenkų žurnale “Machina”. Ekrane iškyla “ameliškai-magiškai-realistinis” prasčiokų šachtininkų mistikų grupės iš Silezijos (arba, jei norite – Šlionsko) Janow miestleio paveikslas. Jų senasis meistras miršta, II Pasaulinio karo priešaušryje palikdamas pranašystę: iš pradžių būsiąs karas, kuris nužudysiąs kūnus, vėliau – (raudonasis) maras kuris žudysiąs sielas, o paskui iškilsiąs Didysis Grybas ir bus jau pabaiga. Ir štai 1953-aisiais “chopų–mistikų-dailininkų” laukia grandiozinė užduotis – išgelbėti žemę nuo baisaus spindulio, kuris tuoj tuoj pistels į žemę iš kosmiškojo atpildo pilno saturno Saturno, ir pražūsią viskas.
Nuostabiai nutapyta kino istorija pasakojama nekalto 20-mečio jaunuolio, kūriam septyni keistuoliai išrenka ypatingą rolę, lūpomis. Filmas perpildytas angeliško jautrumo, puikaus formos žaismo (Dievas pranašystes skelbia per geležinkelio stoties megafonus) bei graudaus (tragic)komizmo. Galite įsivaizduoti, kas atsitinka stalinistiniais metais, kai erotiški prasčiokai parapsichologai išskaičiuoja, kad spindulys tikrai pistels į apygardos partijos būstinę… Pagaliau, esmė tikrai ne tame. Filmo efektas tikrai toks kad norisi važiuoti ten kažkur prie Katovicų, kur tokie žmonės gyveno, alų gėrė, ir kur išliko dar jų paratapybos su pilnakrūtėmis moteromis…
Iš tikrųjų, nemaža dalis šios istorijos apie mistkus Teofilį Ciepką ir Erwiną Sówka yra teisybė – tokie bičiukai tikrai gyveno Janowo miestelyje. Tačiau Lechui Majewskiui pavyko beveik nerealus dalykas – iš tikrųjų “Markesišką Magiškąjį Realizmą” perkelti į europietišką kiną, padaryti “tautinį” maginį realizmą. Sako, kad tai iki šiol pavyko tik Alfonso Arau, bet man atrodo, kad ir Majewskiui.
Dar įdomu tai, kad, pasirodo – čia tas pats Majewskis, kuris šį sezoną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre statė Georges’o Bizet “Karmen”. Bet tai – tikrai kita istorija.
Komentarai