Kokios pirmos mintys jums gimsta, kai sužinote, kad žiūrėsite anglišką filmą (ultra-realizmas, priemiesčiai, M.Leigh)? Suomišką (šaltis, A.Kaurismaki, juodai-balta)? Prancūzišką (nostalgiška muzikėlė, kavinės, “Amelija”)? Vokišką (blogas humoras, aseksualumas, “drama”)? Bet dabar jūs ir aš žiūrėsime švedišką kiną.
Kokios bebūtų asociacijos, jos šiai juostai netinka. Įsivaizduokite Daniilą Charmsą, prisikėlusį iš mirimo ir parašiusį scenarijų filmui apie nelaimingus tarnautojus, ieškančius meilės, pasimetusius, mažus ir didžius, būtinai lengvai pažeidžiamus. Tuomet įsivaizduokite šiuo scenarijumi susidomėjusį Peterį Greenaway`ų (prieš tai, kai jis sukūrė “Mirusių skaičiuoklę”) ir nutarusį pastatytį filmą Švedijoje švedų kalba. Tada įsivaizduokite prodiuserį, beviltiškai rūkantį antrą pakelį iš eilės ir niurzgantį sau po nosimi: “šito niekas nesupras”.
Bet jis klydo: Kanuose tikrasis kūrinio autorius Roy Andersonas buvo apdovanotas kaip geriausias režisierius. O filmas, net jei ir nesuprastas iki galo, pelnė plačias simpatijas. Veikėjų gausa (kai kurie pernelyg panašūs, kad būtų atskirti) juosta primena patį Altmaną, o juodais juokais – Terry Gilliamo režisuotus “Monty Python” nuotykius. Automobiliai čia amžinai įstrigę kamštyje, nes visas miestas bando kažkur išvažiuoti, firmos vadovas sudegina kompaniją ir sukrauna pelenus į portfelį, sūnus taip išsikrausto iš proto, kad priverčia savimi suabejoti ir savo tėvą bei visus aplinkinius, modernių dienų inkvizicija nustumia mergaitę nuo kalno. Ir dar daugiau ir dar sudėtingiau. Tad jei savo neregėta įžvalga “pagausite” vieną kitą metaforą – paplokite sau ir to nusipelniusiems kūrėjams. Nes kinas kartais turi būti provokuojantis (mąstyti).
Komentarai