Filmas, tęsiantis beužsimezgančias “naujosios Rusijos kinematografijos” tradicijas. Pagrindinis jo akcentas (atmetus įsivaizduojamus egzistencinius) – Ingeborga Dapkunaitė. Inga vėl vaidina kažin kokią genetikę ar moderniausią mokslininkę, kuriai, atrodo, negalioja mirtis. Nesuvokiamai dingsta jos vyras. Ja supa sąmokslų sąmokslas, o ji išlieka graži ir nepamainomai moteriška.
Marija – tai “naša” Inga. Dapkunaitė kaip būsima Deneuve. Dapkūnaitė kaip Kidman iš filmo “Svetimi” (neaišku ar gyva, ar mirusi). Dapkūnaitė kaip Madonna, artėjanti prie 40-ties, bet gražesnė už bet kokio amžiaus moterį. Dapkūnaitė, kuri lupa iš savo kūno implantuotas kasetinio magnetofono juosteles, jas klijuoja nagų lagu į MK-60 dėklą (tik rusai gali taip sugalvoti) ir visa kruvina klausosi. Dapkūnaitė, kuri kalba su neliogkym pribaltyjskim akcentom ir iš ligoninės palatos rašo elektroninio pašto laiškus lietuvių kalba. Na, ir, aišku, ją persekioja maniakas.
Šis filmas galbūt patiks tiems, kuriems patiko “Maskva” (su Dapkūnaite), pasaka apie tai kaip Rusija tapo graži, kosmopolitiška, kaip joje gyvena gražūs žmonės su moderniausio pasaulio problemomis. Kitaip – beprasmis, tuščias, be siužeto filmas. Inga dėl to visiškai nekalta. Mano galva, režisierius Prygunovas užsižaidė nežina kuo ir iškepė brangų nežinia ką su daug kraujo.
Komentarai