Kiekvienas iš mūsų gerai prisimena Tomaso Gariso knygą “Avinlių tylėjimas”. Užtat mažai kas yra skaitęs to paties autoriaus “Raudonojo drakono legendą”, kurį buvo parašyta prieš 7 metus, kai buvo išleisti “avinėliai”. Man pasisekė perskaityt šį romaną, tema, kaip ir turėjot suprasti, ta pati – žiauriausias koks gali būti blogis. Romanas supažindina skaitytojus su 3 herojais, kurių likimai “neaiškiai” ir kažkokiu stebuklingu būdu persipina: daktaras Ganibalas Lekteris – genialus psichologas, kuris galiausiai tampa eiliniu žudiku, nestabilios psichikos FBI detektyvas Willas Gramas ir paranoiškas maniakas, kuriam buvo duota “Dantų Fėjos” pravardė.
“Raudonasis drakonas” parodo gyvenimą visame jo gražume, rodo tamsias neeilinio žmogaus gyvenimo puses, neslepia juodų dėmių, kurios ir sudaro pagrindinį vaidmenį šiame filme, akivaidzu tas, kad režierius nebijo kritikos, dėl to parodo viską būtent taip, kaip iš tiesų yra: varganas gyvenimas, asmenybės problemos, valdžios nesąmoningumą, purvyną, kuriame gyvena žmonės, vargą ir pačių žmonių gyvenančių jame nesusipratimą ir visišką atsitrūkimą nuo realybės.
Filmas nekvepia švara, dėl to jis savotiškai žavi, prikausto žiūrovą prie kėdės, ką jau šnekėti apie minčių nuolatinį “filtravimą” ir bijojimą praleisti bent menkiausią detalę, verčia susimastyt apie gyvenimą ir gal netgi kai kam pakeist savo pasaulėjautą. Rytų šalių motyvai ir akcentai, plius gražūs ir tokie talentingi aktoriai, kaip Anthony Hopkinsas, Emily Watson, Ralph Fiennes papuošia filmą ir daro jį įdomiu.
Komentarai