Ji nenori būt skaudinama…Jis norėjo, kad aš dingčiau iš čia…Mano žmona neturėjo susilaukt vaiko…Viskas, ko aš gyvenime norėjau – tai tu…Ar tu tai supranti Reičel?…Bet jis to nežinojo…Ji niekada nemiega…Užtenka vieno žmogaus persikūnijimo į jėgą prieš visą pasaulį ir paskleisti po visą pasaulį…Tu juk nieko nenori sužeisti…Bet aš noriu, ir atsiprašau…Aš padariau kopiją.
Kad ir kiek skaitysite be vaizdo mažai ką suprasit. Be vaizdo jie beverčiai. Pasižiūrėkit ir viskas tada taps aiškiau. Tik… jums tada gali likti gyventi 7 dienas, iki kol ateis ji.
Nors tai ir perdaryta japonų siaubo novelė “Ringu”, Amerikoje tai vadinama vienu geriausiu šiais metais siaubo filmu, kurio siužetas iš dalies baugina žiūrovą, iš dalies atvirkščias tam pasauliui, kuriame vaikai praleidžia valandų valandas prie spinduliuojančių vaizdo dėžių. Rodos šiame moderniame pasaulyje nieko nėra baisaus ir nesutvarkomo technikos ar žmonių pagalba ir tie patys vaiduokliai atrodo mums netgi juokingi.
Filmo pradžia gan paprasta: dvi paauglės sėdi ir šnekasi, kai netyčia viena prakalba apie TV poveikį žmonėms, kaip televizijos hipnotizuoja žmonės, kaip visokios kompanijos juos verčia savo vergais siųsdamos visokias bangas vaizdų pagalba. Pamasčius tiesiog ima juokas. Tik va juoktis visgi pasirodo dar per anksti. Pasirodo ji matė filmą, kuris atrodė tik pokštas, bet..draugė trumpam dingsta ir viskas prasideda: televizorius įsijunginėja pats, apmirę daiktai pradeda atgyti, rodos tai draugės pokštas, tik kodėl tada aplik tiek gąsdinančio? Tu įeini į savo kambarį, televizorius įsijungia, tavo klyksmas ir… ryte draugę išveža į psichiatrijos ligoninę, o tave motina randa užsidariusią spintoje ir mirusią nuo išgąsčio sukėlusį širdies infarktą. Viskas baigiasi laidotuvėmis. Nors istorija dar tik prasidėjo.
Kažkuo siužetas pradžioje dvelkia “Šauksmas” ar “Aš žinau ką tu padarei praeita vasarą” dalių scenarijumi. Bet patys vaizdai daugiau priverčia prisiminti “Kiti” su Nicole Kidman ar “Bleiro raganos” projektą, kur kartais riba tarp realybės ir fantazijos dingsta ir nesuprasi, ar tai sapnas ar jau nebe. Režisierius tiesiog žaidžia mūsų pasaulio paveikslais, kurie iš dalies visiškai nesuderinami, iš kitos pusės priverčia bijoti. Kopėčios, namo kampas, medis, jūra su sala, skardis, daug disharmonijos ir dar šis tas…baigi žiūrėti, nesupratęs nieko išjungi savo TV ir skambutis. Pakeli ragelį. “Po septynių dienų tu mirsi” – vieninteliai žodžiai, kuriuos tau pasako ir istorija prasideda.
Žurnalistė, žuvusios paauglės teta, pradeda tyrimą, į tą įveldama savo vaiko tėvą ir nenorom savo vaiką, kuris paliktas vienas namie peržiūri juostą. Gyvenimas vardan išlikimo, kai pradžioje vienintelė šakelė yra keturi paaugliai mirę tuo pačiu metu skirtingose vietose ir po juostos žiūrėjimo iškraipyti žmonių veidai fotografijose bei pati juosta. Tačiau iš to ištraukiama visa istorija apie vieną šeimą ir tragišką jos likimą. Mažoji dukra nužudoma motinos, o tėvas galų gale nusižudo vonioje su paleista elektros srove. O pagrindinė viso to priežastis pasirodo buvo arkliai. Tada tik susimastai iš kur atsirado ta kasetė? Tiek pat paslaptingas klausimas kaip ir kas skambindavo po kasetės peržiūrėjimo. Negi tai visa mūsų vaizduotės vaisiai? Tarsi pavaizdavimas, kad žmonės nuo televizijos bunka, baigia nuprotėt?
Tikrai puikūs vaizdai ir siužetas kartais jau priverčiantis manyt, kad viskas baigsis gražiai, kai vis atsiranda kitas “bet”. Tikrai patiks tiems, kas ieško kažko įdomesnio, nei tiesiog vaikščiojančių numirėlių ar ko nors tokio banalaus, ir nors į dalį kylančių klausimų atsakoma, tačiau didesnioji lieka paslaptyje, kas net pačioje pabaigoje priverčia susimąstyt, kur visgi glūdi atsakymas, kai tik viena aišku… jei kartais gautum tokią kasetę, padaryk kopiją ir gal tada liksi gyvas. O gal ir ne.
Ir dar pabaigai – niekada netikėkit žinantys, ką matot tuo metu. Mūsų akys kartais mus ir apgauna.
Komentarai