“Žmoguje be praeities” Aki Kaurismiaki vėl parodo nestandartinius charakterius.
Kaurismiaki nufilmavo, kaip visada apie aukštas materijas, ir, kaip visada už mažus pinigus. Kažkoks dėdė, pakankamai padorus, „gavo į galvą“ nuo chuliganų gaujos ir visiškai prarado atmintį. Bet vietoj to, kad pult į depresiją, ar nusigert, jis pradėjo naują gyvenimą. Kuriame jam viskas pasirodė ne taip jau ir blogai.
Susibičiuliavo su bomžais, įsimylėjo seną bobą iš Gelbėjimo kariuomenės, boba išgražėjo, ir skurdi laimė nukrito ant jų riebaluotų neplautų galvų.
Kaurismiaki daro kuklius filmus, pelno nuo jų pakanka nebent normaliam režisieriaus ir jo aktorių gyvenimui. Bet be viso to, kiekviename naujame filme jis sukuria charakterius ir istorijas, kurie paskui filmuosis dešimtyse, aktoriams jis dovanoja puikią karjeros pradžią, mums – puikų vaidinimą ir gerą filmą apie nieką.
«Žmogus be praeities» – kinas, kuriame lyg tai nieko ypatingo ir nevyksta. Labai ramus, tikrai suomiškas filmas, su labai keistu, ko gero irgi suomišku humoru. Jame žmonės, šneka buitinėm temom kilnia-biblijiška kalba, visiškai rimtais veidais. Žmonės, grojantys rock’n’roll’a dėvi Gelbėjimo kariuomenės uniformą.
Kažkokios ypatingos režisūros filme nėra (nors ko gero su tokiu scenarijumi jos ir nereikia) – įsimena nebent dideli veidų planai. Gaunasi labai keistas efektas, kai visiškai vienoduose kadruose su visiškai vienodais veidais egzistuoja skirtingi žmonės, atsiranda kažkoks kitas planas visos kalbos, lyg būtum išmokęs skaityt tarp titrų eilučių.
“Žmogus be praeities” nereikalauja nieko ypatingo iš žiūrovo, bet jame yra menas, savotiškas suomiškas šarmas ir idėja. Pažiūrėkit.
Komentarai