“Baltojo Oleandro” recenziją truputį sunku rašyti, kai nesi skaitęs Janet Fitch romano (a ir bala nematė, jaučiu vistiek geresnis nei filmas). O ypač niekad nebuvai motina ar dukra, nes tai filmas apie brendimą, mamos ir dukros bei tapimą iš ilgaplaukės blondinės gote, atsiprašau, tiksliau jauna radikalaus komiksisto žmona ir dailininke.
Šis tapimas Astrid (akt. Alison Lohman) yra kiek sudėtingas, nes jos mamytė (akt. Michelle Pfeifer) pačioje filmo pradžioje yra ištempiama iš namų (tėvo nėra ir nebus) ir uždaroma 30 metų kalėjimo už meilužio nužudymą. Pfeifer, net ir būdama tarp grotų, savo dukrelei vis skiepija ypatingo savarankiškumo ir nepriklausomumo vertybes, o Astrid tuo metu keliauja nuo vienos globėjų šeimos prie kitos (nuo vienos dežutės prie kitos), pakeliui gaudama kulką, nupjautus plaukus, ir pamotę turginę rusę (akt. Svetlana Jefremova). Vos ne “Irkos tragedija”.
Kamera lėtai slenka pro Amerikos priemesčius, fone – kalnai. Ir dar – netikėtike reklama, Renee “Brigit Jones” Zellweger filme pasirodo gana trumpam, o be to (nors atrodo neblogai)- labai tragiškai… Ir toliau lėtai pro oleandrus slenka kamera. Kur baigiasi motina ir prasideda dukra?
Komentarai