Prieš kelerius metus dukart per savaitę lankydavau vertimo seminarą. Ypatingais gabumais nepasižymėjau, bet vakarais po darbo būdavo taip nuobodu, o šitoks užsiėmimas atrodė kaip visai elegantiškas būdas prastumti laiką. Gavusi namų užduotį, iš pradžių rinkdavausi versti ką nors iš klasikos. Kramtydavau parkerio galą, o ant patefono vis sukdavosi „The Teaches of Peaches“. Labai mėgau šitą plokštelę anuomet, nors per daug į ją ir nesigilinau. „O ką, jei imčiausi versti PEACHES tekstus?“ – kartą tingiai pagalvojau. Pasakysiu tik tiek, kad ilgainiui seminarą užmečiau, o mano geriausiais kompanionais tapo „Roland MC505“ grūvboksas ir išraiškingas PEACHES balsas.
Iš pradžių atrodė, kad viskas labai paprasta. Reikėjo išversti ne barokinius ornamentus, bet elementarius vienskiemenius žodžius (paprastai veiksmažodžius), kuriuos šūkčiojo PEACHES. Tačiau kaip tik tai ir buvo sunkiausia užduotis. Kaip visi pradedantieji, stengiausi versti pažodžiui, ir žodyne pateikti lietuvių kalbos atitikmenys visad būdavo per ilgi. Tada pradėjau ieškoti žodžių, kurie lūžtų per skiemenis pagal dainos ritmą, o kirčiai išliktų ten pat kaip ir originale. Po kurio laiko jau galėjau rečitatyvu ir gimtąja kalba atlikti dainos „AA XXX“ fragmentą. „Mėgstu tipažą skaistų / elnią tarp žibintų / naktį užsuptų / galią rodytų / gerai darytų / tvirtai spaustų / naktį imtų / ir Persiko atkąstų“.
Sąmonėje giliai įsirėžė kinematografiški vaizdai. Išvydau, kaip tamsia autostrada lekia moteris-mašina, ir jos priekiniai žibintai staiga nušviečia į kelią išbėgusį baikštų vaikiną-elnią. Netikėtai suvokiau PEACHES tekstų principą. Tai – stambus planas, lakoniškas suspaustas vaizdas, kurį gali išvynioti savo vaizduotėje. Perskaičiau dar sykį. „Nieko sau – visai nebloga erotinė (na gerai – pornografinė) poezija“, – pamaniau.
Apėmė šioks toks azartas. Pastebėjau, kad „The Teaches of Peaches“ dainos sudaro siužetą, ir aš ėmiau vynioti jo siūlą. Nuo švelniai, bet atkakliai tarkuojančios „AA XXX“ perėjau prie kitos dainos – „Rock Show“. Valdovė čia pasirodo visu gražumu, išeina į sceną su tigrais ir liūtais pliaukšėdama rimbu. Daina kuriam laikui atitraukia nuo kūniškų poreikių ir biologinių ritmų, nors suprogramuota gitara dumia su vėjeliu.
Apžiūrėjimas baigtas, ir „Set It Off“ čia pat paskatina pereiti prie veiksmo: „Stimuliuok!“. PEACHES čia dainuoja neva pašaipiai, atsainiai. Tačiau priedainyje ji primygtinai ragina: „Smagiau gi! Stimuliuok!“. Atitinkamai kaitaliojasi ir ritmas: tai muša atkakliai, tai nuburbuliuoja kaip po vandeniu. Cypsi kažkoks cyplys, retkarčiais nusižvengdamas kaip mažytis žirgelis. Pasižymiu sau dar vieną dalyką: verčiant PEACHES svarbiausia fonetika. Žodžiai čia turi būti ekspresyvūs, lipti vienas prie kito ar atvirkščiai – konfrontuoti. Pavyzdžiui, prasidėti gyvatišku šnypštimu, o paskui užapvalėti. Atrodo, tai pajuto PEOPLE LIKE US, todėl ant „Stimuliuok“ paguldė Roy Orbissono melodiją „Anything you want…“. Ir dvi priešybės – šaipymasis ir jausmingumas – sulipo neatskiriamai. Tiesą pasakius, mano atmintyje šita PEACHES daina tik taip ir skamba – suvilgyta seno scenos liūto balso.
Sužadinimo uvertiūrą keičia trinksėjimas ir gaudimas. „Cum Undun“ – didingas klavišinių instrumentų ir ritmų siautėjimas. Tačiau man gražiausia ir įdomiausia daina yra „Diddle My Skittle“. Pavadinimą įkvėptai išverčiu kaip „Kėglį man dirgink“. Nekantrios chaotiškos glamonės čia nutraukiamos, bet tik tam, kad iš lėto vėl būtų įkaista. Pradžioje pasigirsta senos vinilinės plokštelė traškesys, paskui suūžia sukinėjamas radijas, sužvanga industrinės mašinos. Pumpuoja stūmokliai, plakikliai plaka pieniškas putas. Visa tai PEACHES sumaišo į gryną erotinę dainą, o šaižią „Cum Undun“ intonaciją keičią švelnumas ir aptakumas. „Kėglį man dirgink / tik vienas Persikas yra / kuris turi ertmę gilią“. Bet „Hot Rod“ vėl viską apverčia aukštyn kojomis. Ką tik buvusi pasyvi, minkšta ir lėta, PEACHES paima viršų ir dabar pati nori kažką apžiūrėti. „Čionai, kaitri rykšte! / Duokš savo kuokštą! / Hm. Ką? Rodyk, ką čia turi. / Trink man į šlaunį!“.
Tik kodėl senoviško stiliaus dainoje „Lovertits“ PEACHES ima aikštingai inkšti? Ji duoda suprasti, kad šitame pasaulyje niekas nesitęsia be pertrūkio. Malonumai nuslūgsta, seksualinės funkcijos sutrinka. Todėl: „Vienądien turėsi sužadint tą, ko iš tavęs trokštu“. Visame albume – tai vienintelis toks prablaivėjimas. Tuoj pat atlikėja pasisemia jėgų ir aktyviai atlieka „Čiulpk ir nuplaũk“. PEACHES artikuliuoja taip išraiškingai, kad, atrodo, galėtum pačiupinėti kiekvieną balsį ir priebalsį, atskirti lūpinį nuo pučiamojo. Jos „Roland“ spragsi kaip troškinys puode. „Ką čia išvis versti, iš kokios kalbos į kokią kalbą, jei tai kažkas beveik universalaus?“ – pamanau ir metu parkerį. Lyg pritardama tokioms mintis PEACHES šauniai šūkalioja savo „Sucker“.
Albumo finišą ji pasiekia triukšmingai, kupina energijos. Ji vėl šaiposi kaip nieku nieko ir vainikuoja save pačią nugalėtojos vainiku – instrumentiniu kūriniu „Felix Partz“.
Grįžau prie pirmosios dainos-manifesto. „Pisk kančią tolink“ – taip viskas prasideda, taip viskas baigiasi. Suprantu, kad gyvenimo sunkumų akivaizdoje PEACHES ragina išlikti smarkiems ir nerūpestingiems. Todėl jos muzika ir tekstai – tiesūs, atviri, reiklūs. PEACHES – išmintinga mokytoja. Ir neatsitiktinai – juk dešimt gražiausių savo gyvenimo metų jį paaukojo edukaciniam darbui: sukūrė mokymo programą, paremtą prigimtiniu vaikų kūrybingumu, ir pati vadovavo vaikų muzikos ir dramos grupei…
Turiu pasakyti, kad su dideliu malonumu klausiausi ir kito PEACHES albumo „Fatherfucker“. O paskui… ilgą laiką nebesiklausiau. Pradėjau tai laikyti nykiais bedvasiais dalykais. Į vertimus žiūrėjau su atlaidžia šypsena ir ėmiau skaityti tik originalo kalba. Viskas atrodė beprasmiška. Tačiau neseniai išgirdau, kad turi išeiti naujas PEACHES albumas. Ir pajutau keistą norą vėl išgirsti ką nors panašaus į šitas eilutes: „Kai kam nepatinka mano vieta / todėl, kad ji pūkuota. / Bet jei tu Mozė, / reikia ir degančio krūmo, vaike. / Manoji – kaip tik tokia“.
Gal dar pavyks surasti tai, kas, kaip sako vertėjai, taip ir liko lost in translation?
Komentarai