Kas yra žmogus be tėvynės? Romas, karaimas, katalonas ar mohikanas? Ar ligonis, sergantis tokia patriotizmo stadija, kai taip tapatiniesi su „savo valstybe“, jog ją vairuojančiųjų cinizmas arba (ir) kvailumas nuvilia tiek, kad tiesiog nebelieka su kuo tapatintis. Kiek vienarūšių išsireiškimų aš dabar panaudojau? Praskleiskime Kurto Vonneguto šmaikštumo „papjė mašė“ tiek, kad prasišviestų garbiojo ludito skausmingieji gyvuonys, demaskuojantys visą kvailumą žemėje, o labiausiai – Ozo, tiksliau, Teksaso burtininkų šalyje, kurios branduoliniai dantys šiuo metu aštriausi.
ereikėtų pernelyg pasikelti kaubojų imperijos kvailybės akivaizdoje. Šiuo metu kaip tik rengiu interviu apie meną ir lietuviškąjį patriotizmą, kuris racionalių atramų turi ne ką daugiau. Ar tik nebūsime tie patys žmonės be tėvynės, jei niekaip nepersiritame už ribos, kur žmonės, dažnai šmėžuojantys valstybinėje televizijoje, „spaudos klube“ ar kitų televizijų žiniose, bent kiek klausytųsi tų, kurie, po darbo grįžę iš vietinės „Saulutės“, kaip tik žiūri į televizorių, bet dantis apnuogina tik tada, kai prasideda sudegęs dviračio Žinių teatras. Būtent, žmonės pasidarė priklausomi nuo dūmų, pelenų, atliekų, pusfabrikačių, nesąmonių, indifference ir ignorance. Dirbtinė žuvis, kuri kapitališkai pūna tiek galva, tiek uodega vienu metu ir dar užnuodija šiuo progresu visą biosferą, stratosferą, atmosferą, blogosferą.. Oi kaip bloga, bloga moralizuoti. Bet rimtai, kiek gi šis mėšlas gali tęstis? Juk kaip tik šiuo metu tie patys žmonės iš televizoriaus kerta rankomis dėl naujos Černobylio elektrinės statymo Ignalinoje..
Kurtas Vonnegutas, tarp kita ko, rašo, kad žmoniją reikia gydyti ne nuo žolės, o nuo organinio kuro priklausomybės. Taiklus velionis. Velnioniškai, dar mažiausiai šimtui metų. Todėl jį ir spausdinu ekologiniame leidinyje, todėl jis tinka kiekviena proga, it koks sarkastiškas atvirukas. Tą labiausiai ir turiu omeny pastarąsias savaites, kol kažkur kietajame diske užvestas šis tekstas: Vonneguto juokai ne tiek juokingi, kiek miela jo ironija ar net ir stačiokiškumas, o galiausiai ir seneliukiškumas – be to, ne kaip minties ir plunksnos mankštintoją, o kaip lakoniką, anti-tuščia-žodį jį atsiminsime, o dar iš kitos pusės, alergija tuščiažodiškumui toli gražu nereiškė ir pernelyg rimto požiūrio į žodį.
Taigi priešmirtinis esė rinkinys primena pirmiausiai ne rašytojo seniau suręstus fikcinius pasaulius (kiek jie bebūtų pikasiški šio pasaulio atspindžiai), o visuomeniškumą ir humanizmą, angažuotumą, politinį nekorektiškumą, bet sąžiningumą, netašytumą ir kiaurai-išmintingumą. Neraitydamas žodžių pilių, beletristikos orchidėjų, jis rodė jautrumą nuskriaustiems, gėrėjosi talentingais, o kvailius įvardijo kvailiais; ir nepaisant viso „pasaulis yra toks, koks yra“ krūvio bei rašytojiško „aš, deja, esu šiek tiek atokiau nuo viso šito“ balasto, jis kairiųjų „pasaulį reikia ne interpretuoti, jį reikia keisti“ vizijoje, būtent, kažkaip gavęs kitus įrankius, nei turėjo, mano galva, būtų kaip tik buvęs tas Keitėjas, o ne interpretuotojas, nes visad žvelgė ir siekė nustatyti ne „kaip yra“, o „kas yra Ne Taip“. Kas ir man pačiam, tiesą sakant, jau dideliausią gyvenimo dalį įdomiau, nei kuitimasis interpretacijų jūrose ir jų auginimas iš nieko, iš jų pačių.
Gal todėl ir su tom apžvalgom dažniausiai jaučiuosi toks negrabus ar pavargęs. Ir vis dėlto, maždaug, tie aukščiau numaigyti aspektai kol kas – ar šiuo momentu – man atrodo svarbiausi ne iki galo pasakyti – ar ne taip dažnai minimi – atsiminimai apie Vonnegutą. Tas kažkoks teisingumas ir teisingumo troškulys, prasimušantis virš visų pašaipų, perkeltinių fikcijų, vaizduotės ir netikėtumų, už kuriuos jį, sakykim, ir pamilom. Ar ne, vaikai?
Komentarai