Kažkur važiavau, ir man buvo iškilmingai pareikšta, kad gros Jenny Lewis. „Na, tai?“ – paklausiau. „JENNY LEWIS AND THE WATSON TWINS! RILO KILEY!”. Mane užgriuvo baisi pašnekovės rūstybė, bet į koncertą vis tiek nenuėjau. Netrukus paštu gavau voką su kompaktiniu disku. Perklausiau ir vos nepradėjau daužyt galvos į sieną iš nevilties dėl praleistos progos. Turbūt nereikia sakyti, kad „Under The Blacklight“ išleidimo data iš anksto buvo pažymėta užrašų knygutėje. Ryškiausiu flomasteriu.
Ryškiausio flomasterio naudoti nebuvo reikalo. Nors tokia moteris kaip Jenny Lewis negali paslysti, gali neperšokti ankstesne kūryba pernelyg aukštai užkeltos kartelės. „Under The Blacklight“ dainų tekstai tokie pat puikūs, kaip ir anksčiau, firminė RILO KILEY formulė: Bright Eyes (gyvenimiškos, per visą dainą išsitęsiančios istorijos) plius Regina Spektor (apie dienos įvykius nekasdieniškai dainuojantis moteriškas vokalas). Jokių priekaištų neturiu ir melodingam vokalistės balsui. Tuo tarpu muzikinė pusė šlubuoja, jei „More Adventurous“ pateisino savo pavadinimą ir iš tiesų buvo energingas, nuotaikingas albumas, tai „Under The Blacklight“ skamba kaip garso takelis snūduriavimui saulutėje. Naujame albume RILO KILEY neišeina (o gal to ir nesiekiama) išlaikyti folk ir rock balanso, draivo trūkumas dangstomas tokiais nereikalingais elementais kaip vienos natos ir monotoniškai kartojamos eilutės duetas (“Give A Little Love“) ar vos ne gospelo stiliaus back vokalas (“Breakin‘ Up“). Galbūt Jenny Lewis tiesiog sudėjo tai, ką turėjo geriausio, į savo pirmąjį solo albumą „Rabbit Fur Coat“ ir pritrūko medžiagos „Under The Blacklight“. Galbūt kažkas norėjo mažiau cred ir daugiau cash.
Tiems, kurie tikėjosi išgirsti „More Adventurous“ stiliaus muziką, siūlau klausyti „Breakin‘ Up“ ir apsimesti, kad nesigirdi fone skambančio back vokalo, kuris ten užima tokią vietą, kokią BABYSHAMBLES kūryboje užėmė The General: į neviltį varančio muzikos bjaurotojo. Arba įsiteigti, kad pusės dainų nesudaro po šimtą ir vieną kartą kartojama ta pati eilutė. Nors paprasčiau būtų išsikasti senesnės RILO KILEY kūrybos ir užmiršti šią tris metus brandintą nesėkmę.
Paprastesni gitarų rifai, popsiškesnis skambesys ir mažiau ne visiems priimtino ekscentriškumo (dėl kurio Jenny Lewis mintyse visada statydavau prie tokių unikalių veikėjų kaip Regina Spektor ir Adam Green) neskamba blogai, tačiau su „Under The Blacklight“ RILO KILEY tapo tokia grupe, kurios albumą mano motina įkištų į lentyną tarp Dido ir Norah Jones. Jai jį ir nusiųsiu.
[ag]
Komentarai