Kuo Barthas geresnis už Barthes‘ą? Niekuo. Vienas reformavo teksto suvokimo horizontus, o kitas – patį tekstą. Bartho reformų pirmu žvilgsniu neužčiuopsi. Bet jei jau teko juo čiupinėti anksčiau išleistą „Plaukiojančią operą“, – gali pasimėgaudama/s gliaudyti ironijos ir netradicinių atsparos taškų sluoksnius „Kelio pabaigos“ paraštėse-kelkraščiuose.
Juk būtent ten krypsta svyrinėjanti rašytojo ranka, kurianti neherojišką herojų, miglotus arba mieguistus iššūkius, kurių jis nesprendžia ar sprendžia taip pro šalį, kad beskaitant gali nagus nusigraužti. O kai jau kraujuoja gyvuonys, abejingas pasakotojas stoja į kovą prieš situaciją, nukritusią iš niekur ir netikėtai kaip išsipildęs horoskopas, ir susidoroja su ja, kaip ką tik minėjome, taip meistriškai, jog bet kokie artimieji dabar atiduotų viską, kad mūsų antiherojus ir toliau būtų likęs neveiklumo ir piršto nejudinimo (nes visi rezultatai jam vienodai geri ir blogi) švyturiu.
Šią išvadą, ko gero, turėjau pasilikti teksto pabaigai, idant jis būtų efektingesnis. Bet ir šis tekstas, kaip Bartho „Kelias…“ ar kas tai bebūtų, nebūtinai turi vingiuoti kaip įprasta, teisingai? Vienas įdomiausių pastarojo meto lietuviškai pasirodžiusių veikalų įprastąjį pagrindinį veikėją čia įsodinęs kaip antraeilį, o pasakojimo pirmasis asmuo, kurį instinktyviai kažkiek priskiriame paties rašytojo tapatybei ar charakteriui, – žaidžia ištižusį „gyvenimo nuėjęs pusę kelio“ nežinotoją-ko-siekti. Visai kaip įprasta, jis atgrumantį gyvenimo srautą skirsto į pasirinkimų aibę, tačiau visi pasirinkimai ar motyvai jam juokingi, nereikalingi ir abejotini, todėl tikroviškai ar ne, bet galiausiai stebime veikėją susiduriant su tokiu neįprastu fenomenu kaip, lyg ir, kažkoks paralyžius-mintimis: vienoje iš stočių vaikinas susimąsto prisėdęs ant vieno iš laukiamojo suolų.
Pamąstęs vos 11 ar daugiau valandų (rašo, kad toks sutrikimas vadinasi cosmopsis – kosminis žvilgsnis), mūsų numylėtinis sutinka savo „gyvenimo mokytoją“ – neaiškų GYDYTOJĄ, kuris pasiūlo terapiją ir, svarbiausia, sugebėjimą kritiškai suvaryti postmoderniąją herojaus mąstyseną. Jų kerinčius dialogus, kaip ir pokalbius su kitu gyvenimo mokytoju – visi čia vieni kitus – vieni gabiau, kiti skysčiau, treti abejingiau – suvarinėja ir mėgina sudrebinti ar pakvestionuoti pasaulėžiūros pamatus – privalote patikrinti pačioje knygoje. Galiausiai kaip tik pats GYDYTOJAS, simboliška ir ironiška, bus įvykio, susuksiančio herojaus gyvenimą, centre, kalbant apie mano minėtą išvadą: kai tik jis sau įgimtą abejingumą ir reliatyvumą visa-ko-vertinime pakeičia aktyviu ir kryptingu judesiu, viskas griūva, ir ypač kitiems, kurie ligtol buvo vertinami kaip su herojumi neturintys nieko bendra.
Pasikartosiu, kad tai vienas verčiausių dėmesio romanų pastaruoju metu. Jo viduje galim pamatyti, kaip dirbtinai sukonstruojami teoriniai iššūkiai, bet tokie nematyti ir taip simpatiškai, lyg rankose laikytum Fowlesą, apvalytą nuo sudėtingiausių išvedžiojimų, palikus tik svarbią siužeto dėžę – žodžiu, belieka palaikyti viršelyje besiseilėjantį „New York Times“. Beje, svarbokas man atrodo ir minėtas, dar kai kur (pvz., H.S.Thompsono „Romo dienoraštyje“) sutinkamas herojiško herojaus, kaip orientyro ar tam tikrą ne tiek pavydą, bet ir ironiją keliančio idealo figūravimas antrame plane, už pagrindinio – abejojančio ir pasimetusio, netobulo ar net ir visai niekšiško bei dažnai pasigailėtino/apgailėtino – veikėjo, kuris, kaip jam ir priklauso, nemėgina nei pavyti, nei prisilygiuoti prie šio pasigėrėtino pusdievio (nuo fizinių iki protinių savybių), nei kaip nors kitaip konkuruoti, tik pašaipiai (su bejėgiškumo prieskoniu) mėgdžioja ir dainuoja kokią nors žymią jo citatą-maldelę, pvz., „kelius reikia tiesti ten, kur vaikšto žmonės, o ne versti juos vaikščioti ten, kur juos nutiesei“. Nors pastaroji logika, o ir visa teisinguoliška povyza man net artimesnė nei nevykusio, kaip ir aš, chameleono – pasakotojo – išsišiepimas..
„Tą dieną, paskutinį rugsėjo penktadienį, jaučiausi žvalus, pakylėtas, aštrios tarsi skustuvo įžvalgos vien todėl, kad per gramatikos paskaitas tąryt aiškinau įvardžių linksniavimą: žmogų apima nuostabus prašviesėjimo ir giedrumo, tiesiog nenugalimumo jausmas, kai jis gali ne šiaip pasakyti, bet ir iki galo suprasti, kad kopuliacinio veiksmažodžio bendraties predikatinis papildinys be išreikšto veiksnio vartojamas vardininko linksniu, o kopuliacinio veiksmažodžio bendraties predikatinis papildinys su išreikštu veiksniu vartojamas objektiniu linksniu. Pasidalinau šiuo pastebėjimu su baimingos pagarbos apimtais jaunaisiais moksliukais ir triumfuodamas apibendrinau:
– Taigi moki žodį, žinai kelią. Klausimų turite?
– Aš turiu klausimą, – subruzdo vienas nenaudėlis, sėdėjęs, savaime suprantama, paskutiniame suole; jau anksčiau buvau nutaręs už akiplėšiškumą jį per egzaminus, jeigu tik pasitaikys proga, sukirsti. – Sakykite, o kas atsirado anksčiau – knygos ar gramatikos vadovėliai?
– Ką turite galvoje, Bleiksli? – reikliai paklausiau aš. Visai nesirengiau žaisti pagal jo taisykles.
– Na, galima pagrįstai teigi, kad žmonės pradėjo kalbėti anksčiau negu rašyti gramatikos vadovėlius, taigi vadovėliai turėtų tik aiškinti, kaip kalba žmonės.“
Komentarai