Jun’ichiro Tanizaki „Katė, vyras ir dvi moterys“

Štai knyga-intelektualinis-tortukas. Šiaip tortukus siūlyčiau vartoti konditerijos įmonėse, o ne namų bibliotekoje. Tokia knyga nieko neužgaus, jos neužprotestuos leidybos etikos komisija, nepasmerks popiežiaus kanceliarija, ji nebus kaip grafitti raižoma ant senamiesčio skersgatvių. Nepyk, Giedre, bet su visa pagarba, nieko-nekeičiančių-knygų niekad nekolekcionavau..

Tačiau ji primena man kompleksą dėl tarpkultūrinės tolerancijos trūkumo, kai galvodavau, kad japonų kultūra iš esmės dekoratyvinė, inerciška, besiremianti pasikartojimu ir galiausiai imitavimu. Žinoma, ornamentai ir dekoratyviniai subtilumai privilioja daugelį, ypač mūsų sofistikuotų dailiosios lyties gracijų-elegancijų, kurios norėtų kolekcionuoti šilkografiją ir porcelianą, bet kol kas apsiriboja keliais neaiškios prasmės haikais. Sakau tai su visu šovinizmu, kokį begaliu atkasti savo atseit-simpatiškuose paauglystės kategoriškumuose: juk REALIAI tai nutuokiu, kad ir Japonijoje esama ir įdomių bei iš esmės originalių dalykų. Aš tik kalbėjau apie populiarius įvaizdžius, kurie erzina ligi šiol: pigaus „subtilumo“, ornamentinio meno sureikšminimas, dvasingumo spragų pildymas Rytų kultūros aliejais ir smilkalais, ir t.t.

Ši apysaka, apsakanti, kaip Šinako su Fukuko neapsisprendžiant, kurią iš jų tikriau myli vyras, šis iš tikrųjų svajoja apie savo katę, – aišku, nėra visiškai kvaila. Kai nenoriai grįžteli į ją iš, kaip sakoma, laiko distancijos, lyg ir atsiveria į pilkoką siužetą sukaišiotos, anksčiau ne tokios akivaizdžios, beveik įdomios žmonių santykių ir slaptų intencijų peripetijos. Ar visiškai neįdomios, tačiau šiek tiek gilesnės nei neišsišokančių torto ornamentų glazūra: moteris myli ne vyrą, o santuoką, nes jai reikia namų; motina, aktyvesnė už sūnų, vadelėja jo paties gyvenimo permainas; sūnus po apsimestiniu nesusigaudymu leidžia įsivyrauti kaip tik jo pageidaujamiems susitarimams, suversdamas kaltę aktyviems intrigantams; žodžiu, tikiuosi, maždaug supratote. Pra/laimi katė, kuri, taikliai pastebėta anotacijoje, iš šio siužeto meilės trikampio padaro keturkampį, nors iš tikrųjų tai yra neva-zoofilinis dvikampis (be sekso).
Jei tokie niuansai vilioja, turbūt niekas nesulaikys nuo skaitymo, tačiau jau pats šito užrašymas, ką gi, ne tiek užžiovauja, kiek apskritai kažkaip nemaloniai perkreipia teksto suvokimo raumenis veide: kam, kam man šitai?