Kodėl Torgny Lindgrenas kelia man tokius nepaaiškinamus sentimentus? Iš pažiūros jo knygos viduramžiškos, dvasingos ar perdėm-savy-intelektualios, be nuotykių, kuklios, tylios, pilkokos, ne (oriniam) Kranauskui. Tikrai ne dėl Astridos pavardės? O gal dėl nežinojimo, ką paauglystėje atsakyti, kai paklausia vertinamiausių rašytojų?
Irvingas, Fowlesas ir Torgny Lindgren… tiesiog būtent jo knyga tuo metu buvo pasitaikiusi po ranka. Irvingas čia mažai kuo dėtas, tačiau Fowlesą Torgnis primena – turbūt nemenku konceptualumu, reformatyvumu. „Dorė bibliją“ naratorius atseit įkalba į magnetofoną. Mat jis pasižymi tam tikra disleksija – sutrikimu, neleidžiančiu išmokti rašyti ir skaityti. Nebyliai mums pateikiamas iššūkis: ar galima sukurti knygą, jei nemoki nei skaityti, nei rašyti? Tiksliau – atsakymas, kaip tai padaroma.
Ir ištisa istorija, kaip gali susiklostyti gyvenimas, kai smegenyse-genuose atsineši tokį sutrikimą, kuris aplinkinių (ir gydytojų) medicinos žiniose nėra įrašytas; kur jie jį galėtų sau įrašyti? Taip – visada neaprėpiamas ir nebaigtinis visuomenei yra sąrašas savybių, už kurias gali būt pripažintas atsilikėliu. Į šį garbingą ratą nesunku patekti be eilės. Netgi, išvis be jokios parodytos iniciatyvos. „Visuomenė“ apskritai yra toks mielas ir didingas, visiems vertingas subjektas, kurio pagrindinis uždavinys – deginti ant laužo, kastruoti, sodinti į kalėjimus ir ligonines, o užvis vieninga, nuosekli ir nepalaužiama ji tampa, kai reikia parodyti kuo daugiau Abejingumo. Bet ginkdie aš čia neatskleidinėju knygos siužeto anksčiau laiko (juk gali sumažėti jos pardavimas) – tiesiog pasiguodžiau.
Torgnio knygos slogios tik iš pažiūros. Visų pirma, jų taupus minimalizmas ir kažkoks gotiškumas yra tik paviršinis sluoksnis, po kuriuo, it Kafkos atveju, tvinksi nuostabus humoras, kartais – nenusakomas pasityčiojimas. „Dorė Biblijoje“ jis pasiekia piką, kai herojus dievagojasi, jog mintinai žino jam įteikto tėvo laiško turinį ir į savo magnetofoną sudiktuoja, kaip jis įsivaizduoja, pažodžiui, net jo neskaitęs (t.y., neprašęs jam perskaityti) – vien tam, kad įsitikintume, kaip gerai jis pažįsta savo tėvą ir jo meilę. Toliau mes nekantraujame, bet nujaučiame, kad bus įterptas ir tikrasis tėvo laiškas, kaip būsimų užrašinėtojų prašo knygos „autorius“. Kontrastas toks didelis, kad peržengia bet kokias įtikinamumo ribas, – esi priverstas intelektualiai juoktis – kartu ir iš to, kaip neįtikima ir kvaila, kad tėvas laiške sūnui vadins jį apgailėtinu ir šlykščiu atsilikėliu. Oi velnias, vėl per daug atskleidžiau. Vis tiek paskaitykite – juk galiu klysti.
Antra, kvapą gniaužia romano konceptualumas nuo pradžios iki pabaigos. Juk jau pats pavadinimas iš tikrųjų yra kitos knygos pavadinimas (rankose laikome tikrai ne Dorė Bibliją, o „tik“ Torgny Lindgreno kūrinį); iliustracijos – piešiniai iš knygos, kurią ir sudaro vien piešiniai, jos tapatybė – knyga be teksto, – čia kaip tik yra blankus papildas tekstui. Netrūksta ir kultūrologinių užuominų, nuorodų, praktiškai interteksto, ar meta- – kai veikėjas viename iš darbų turi degint knygas, tarp jų ir rašytojo Torgny Lindgreno – labai primena Bohumilo Hrabalo knygų presuotoją; tad greičiausiai ne paauglystė, o kerinčios Lindgreno minčių raitymo subtilybės išmokė pagarbiai laikyt jo veikalus.
Tema – nerašančio (ir nemokančio nei rašyti, nei kurti literatūrą veikėjo) rašytojo rašinys – kelia esminių klausimų ir asociacijų apie fundamentinius literatūros ir kūrybos radimosi, taip pat santykio su suvokėju, percepcijos „momentus“ – kad ir ši, nuolat traukianti grįžti, pastraipa: „Visi, kurie man garsiai skaitydavo per daugelį metų, vis pasakydavo: naujas skyrius. Aš taip iki galo ir nesupratau, ką tai reiškia. Ar jūs matote tuos skyrius kur nors tikrovėj?“
Mes taip iki galo ir nesuprasime net – turbūt pagal romano planą – kas ir koks jo herojus – genijus ir gabus išminčius, nurašytas dėl vienos nelabai reikšmingos negalios, ar šios negalios ir aplinkinių reakcijos suformuotas amžinas vaikas, nebelabai galintis subręsti, reikalaujantis globos. Iš vienos pusės, pasislėpęs po stalu nuo savo niekad-negalimo, ir tuo nuviliančio pretenzingą tėvą, troškimo skaityti, jis mums transliuoja savo nepaprastai skaidrų mąstymą, iš kitos – nerimą kelia jo nepaliaujamas naivumas, meilumas visiems žmonėms, esą jie nenuginčijamai geri ir linkintys herojui gero visuomet, net kai iki koktumo aiškiai kenkia; tačiau tas naivumas toks pabrėžtas – kad ir kalbant apie tėvą, kai prieinama iki galantiško aforizmo „Tėvo meilė būna tokia gili ir paslaptinga – vaikai jos niekad nesupras“ – jog išryškėja jau ne tik rašytojo, bet ir paties veikėjo (čia paversto autoriumi) ironija, kurios slėpiningas atlaidumas galėtų būt tik dar vienu iš pasityčiojimo laipsnių.
Komentarai