Krachtas – tai vokiečių popliteratūros blizgesys ir krachas, išėjęs iš didelio rašto. Kaip ir kiekvienas, kas iš pop- gamina kultūrą.
Tokį sakinį parašiau leidyklai, kurioje prasideda (Book) Ore programa, knygas apžvelgianti iš anksto, kad jų viršelius pagerintų mūsų citatos, o Ore puslapiuose matytumėte apžvalgas iš anksto ir greičiau nei kitų leidinių skaitytojai. Voila.
Tačiau šioje vietoje popkultūrizmas ir baigiasi. Sunku darosi suprasti, kodėl biografininkai, menotyrininkai ir baigiamųjų straipsnių rašytojai vadina šią knygą ir patį Krachtą popliteratūros atstovu, jei čia absoliučiai normalus romanas. Arba netgi – gerąja prasme nenormalus. (O gal tokio vidurio, kokio galima tikėtis iš bet kurios solidesnės leidyklos, nebūtinai „Kitų knygų“)
Neįtikėtina, kaip šiek tiek minimalizmo, naivizmo ir atsisakymas bent per nago juodymą brukti kokį nors didaktizmą supainioja popkritikus. Nejau vis dar tokia gaji mašina, iš rašytojo reikalaujanti tiesioginių apmąstymų pačiame naratyve, – tokia pat juokinga, kaip ir baigiamojo straipsnio reziumė, jog romanas kritikuoja rašytojo kartos tuštybę. Daryti išvadą, jog kūrinys – popliteratūra, iš to, kad operuojama popkultūros objektais nuo dainų iki marškinėlių, taip pat naivu, kaip ir Vonneguto romanus grabalioti į fantastikos lentyną..
Taigi – popkultūra nediskutuoja savo tuštybės, todėl ji ir yra popkultūra as we know it. Tačiau prikišti moralų negalime ir nedidaktiniam kūriniui, kuris nėra ir popkultūra. O kas jis yra? Kiek man pavyko užčiuopti, tai beveik kelio romanas, kurio keleivis, kaip ir paraleliai apžvelgiamoje John Barth „Kelio pabaigoje“, realiai nežino, kur vyksta, ar kur jam reikėtų nuvykti – jis dreifuoja per Vokietijos vietoves, žiburiuojančias traukinių maršrutuose, stumdomas savo spontaniškų aliuzijų ir asociacijų, daugmaž „I feel like Franfurt right now“, o vėliau, išvažiuojant dar tą pačią naktį – „I just didn‘t feel like Frankfurt anymore“. Mes nesužinome, ar čia parodijuojamas galėjimas keliauti kiek nori ir kur nori bei nieko daugiau neveikti, – ir, atrodo, nesužinosime, nes Krachtas savo kūrinių stengiasi nekomentuoti. Herojus nepaliauja girtis savo marškiniais ar kažkokiu striukės barbūru (whatever-the-fuck-it-is), ir galimas daiktas, būtent tai kritikų akyse nustumia veikalą į popkultūros gretas, nors, rodos, tai tik instinktyvus susitapatinimas su pasakotoju (ir, consequently, nusivylimas juo), lyg pasakotojas ar herojus kada nors privalėjo būti mums pavyzdys.
Herojus netobulas, jis prikišamai atmeta mums snobiškus dalykėlius, kaip antai Wim Venders ar Herman Hesse – tai, kad jis šiems alergiškas, galėtų būt tam tikros analizės ašis. Aš šios ašies sukioti nenoriu, man užvis įdomiausia, kaip probėgšmais užkabinamos moterys, tačiau nepaisant visos tiesmukos heteroseksualybės, labiausiai domimasi vyrais – potencialiais gyvenimo draugais. Anapus srūvančių pasivažinėjimų traukiniais ir taksi, kvailų vakarėlių, nemalonaus, bet geidžiamo girtėjimo matom negebėjimą, bet nepaliaujamą, lyg ir, troškimą draugų vyrų, galbūt net modelių, į kuriuos orientuotum savo gyvenimą ir galėtum ryti kiekvieną žodį. Veikėjas praranda vieną vyrą po kito, nepaaiškinamai ir abejingai susvetimėdamas, atsisakydamas pastangų ir – tiesiog išvažiuodamas. Štai ir visa tuštybė. Kažkur pabaigoje dar galite rasti tyčia-nepastebimai įpintą melo-psicho-dramą apie vieną savižudybę…
O kol kas – check out ir knygos ištrauką Ore.lt temų skiltyje!
Komentarai