Labai ydinga, bet pažintis su knyga dažnai prasideda nuo knygos vartojimo instrukcijos, pateiktos ant galinio viršelio ar paskutiniuose puslapiuose. Vladimiro Sorokino romano ,,Ledas“ skaitymo recepte užrašyta, kad knygoje žaidžiama F. Nietzschės ir V.Solovojo idėjomis, autorius kritikuoja posovietinę sociokultūrinę realybę…Kažkas rimta, akinių stiklai aprasoja, ilgesingai pažvelgiu į seniai lentynoje dulkančius F.Nietzchės raštus, prisimerkiu ir apsimetu, kad stengiuosi prisiminti, kokios idėjas juose pateikiamos. Tai , kad jų niekad neskaičiau, tik dar labiau padeda prisiminti.
Ką gi, pirmyn…Pirmas romano skyrius, kuris užima daugiau negu pusę knygos jokia metafizika net nedvelkia. Nebent grynų gryniausiu sektantizmu su sadizmo priemaišomis. Rusiškos kilmės asmenys realiame šiandienos pasaulyje gaudo kitus žydraakius blondinus rusus ir daužo jų krūtines lediniais kūjais. Po kiekvieno smūgio minėti asmenys, pridėję ausis prie kraujuojančios krūtinės, šaukia: ,,atsiliepk, sakyk kas esi, kalbėk širdimi, ištark savo vardą“. Tiems, iš kurių krūtinių pasigirsta murmesys – gerai: juos veža į privačią kliniką, išgydo daugybinius krūtinkaulio lūžius, vadina broliu/ seserimi, po kiek laiko, paskelbus, kad jie gimė iš naujo, paleidžia iš privačios gydyklos su solidžia suma pinigų. Atsiliepusieji klinikoje pirmą kartą pasikalba širdimi su jau anksčiau atrastu broliu/seserimi – leidžiama suprasti, jog tas pasikalbėjimas – labai stiprus dvasinis išgyvenimas; jis per daug nedetalizuojama, tiesiog, romano žodžiais tariant, ochujenai aštriai pajauti savo širdį, supranti, kad kūnas – mėsos gabalas, o širdis – ne mėsos gabalas, o visai kas kita. Patyrę tokį pasikalbėjimą, naujieji broliai ir seserys nebegali grįžti i kasdienybę: jie ilgisi pasikalbėjimo patirties, aplinka jų nesupranta, ir po kiek laiko, ištikti isterinės raudos priepuolių, susitinka palatoje, kur jiems paaiškinama, jog gimė iš naujo po to kai jų širdys raudojo dėl andainykščio numirėliško gyvenimo. Tiesa ,vos ne pamiršau, autorius to stipriai neakcentuoja: daugelis talžomų krūtinių nepasako savo vardo, tokie rusai įvardijami kaip tušti ir paliekami mirti.
Nepaisant romano vartojimo instrukcijoje žadėto filosofinio užtaiso trūkumo, pirma dalis žavi V.Sorokino talentu pasakoti. Vaizduojama šiandieninė Rusija su besikeikiančiais narkomanais studentais, kurie smaukydami galvoja apie komunizmą, visiškai beprasmėmis jaunų žmonių chatu ištraukomis, prostitutėmis, kurias už nuobaudas suteneriai sodina ant butelių, rusų mafijozais, kurie gali padiktuoti akcinės bendrovės ,,Pilkoji žemė“ telefono numerį. Tačiau žaviausia ne tai – įspūdingas autorius santykis su jo perteikiama tikrove: mažai būdvardžių, paprasti, trumpi sakiniai, lengvas stilius; apie tikrovę, kurią galima sušlykštinti iki tokio lygio, kad pritrauktum didelę skaitytojų auditorija, rašoma abejingai, anonimiškai, neaistringai, be jokio vertinimo, tiesiog siekiama ją kuo objektyviau perteikti. Tai ,viena vertus, tikrai šlykščius epizodus suestetina, kita vertus, šiurpu, kad autorius visai nesipiktina ir nesišlykšti vaizduojamu rusišku gyvenimu tarsi visai netikėtų, jog jis gali pagerėti, nenorėtų to. Be abejo, prie tokios rašytojo talento atskleidimo stipriai prisidėjo ir vertėja Irena Potašenko: nevykęs vertimas gali sugadinti ir pačius didžiausius literatūros šedevrus.
Antra romano dalis dar labiau sustiprina V. Sorokino, kaip talentingo rašytojo, bei geros vertėjos įvaizdžius. Pirmu asmeniu pasakojama keturiolikmetės rusaitės Varkos Samsikovos, vežamos į Vokietijos konclagerį, istorija. Pribloškia sugebėjimas labai autentiškai perteikti ūkišką, nuoširdų bei paprastą vaiko pasaulį. Su tokia stiprią rašytojo empatiją į vaiko egzistenciją prieš tai yra tekę susidurti tik kartą, Č. Aitmatovo ,,Baltame garlaivyje“. Herojė taip pat pažadinama ledo kūju, patenka į brolijos būstinę, susipažįsta su jos pradininkais ir visą gyvenimą vadovauja brolių ir seserų paieškai Sovietų Sąjungoje, Rusijoje ir kitose pasaulio šalyse.
Brolijos ištakos siejamos su 1908 m. taigoje nukritusiu paslaptingu Tunguskos meteoritu, kuris vienam iš jį tyrinėjusios ekspedicijos narių sukelia geštalto pasikeitimą: jis supranta, jog meteoritą sudarantis ledas yra ,,(…) ideali kosminė medžiaga, pagimdyta Pirmapradės Šviesos“, atsitrenkdamas į išrinktųjų širdis jis pradeda vibruoti ir jas pažadina: sukuria tarp žmonių žemiškojo gyvenimo sunaikintą harmoniją, ramybę, laiduoja gyvenimo prasmės supratimą. Pažadinus 23 tūkstančius brolių ir seserų žemiškasis pasaulis išnyks , žmonės ( be abejo, tik išrinktieji žydraakiai blondinai) vėl taps Pirmapradės Šviesos spinduliais ir grįš į amžinybę.
Filosofinis knygos lygmuo – arijų, antžmogio teorijos sklaida – antrame skyriuje atrodo gan nerimtai. Visų pirma iš didžiųjų raidžių parašyti žodžiai ( Kosminė Harmonija, Pirmapradė Šviesa, Amžinybė, Dieviškoji Meilė ir pan. ) , kurie lyg ir turėtų būti romano idėjiniai kelrodžiai visiškai niekaip nepaaiškinti, jų prasmė neišskleista. Suprask, šie žodžiai yra patys savaime vertybės, nes parašyti iš didžiųjų raidžių, jei tau reikia, pats ir užpildyk juos idėjiniu turiniu. Labai migloti ir prieštaringi yra ir arijų kriterijai – pabudęs ( tiksliau sakant, pažadintas ledinio kūjo smūgio) žmogus pradeda mylėti esmę , o ne paviršių, visi kiti myli tik paviršių, daiktus ir yra ,,mėsos mašinos“, gyvieji numirėliai, kurių egzistencija nieko neverta, juos galima žudyti kiek nori. Visai nesvarbu, jog aukščiausia meilės idėja, mano maža , subjektyvia ir nereikšminga nuomone, skelbia, jog kiekvieną reikia mylėti kaip patį savaime, už tai, kad jis yra, o ne už tai , koks jis yra.
Įpusėjus antrą knygos skyrių galima pradėti manyti, jog skaitymą vertėjo pabaigti po Varos Samsikovos kelionės į konclagerį, toliau autorius prisiminė, jog reiktų įpūsti romanui idėjinę dvasią ir tai daro paskubomis ir nelabai vykusiai. Tačiau tikrai verta sukasti dantis ir užbaigti romaną. Paskutiniuose skyriuose paaiškėja, jog romane plėtojama arijų atrankos idėja, žmonijos harmonizavimas, gyvenimo egzistencinis įprasminimas bei siekis susilieti su būtimi – farsas. V. Sorokinas gan akivaizdžiai ir skausmingai parodo, jog labiausiai prie amžinybės galime priartėti tik virtualiame ar kino pasaulyje, būties prasmė nuo mūsų iš esmės paslėpta, žmonių bandymai ją pasiekti panašūs į nuoširdų, bet naivų vaikišką žaidimą.
Po tokių ,,atradimų“ pasidaro liūdna. Nors romanas savo fabula ir idėjiniu lygmeniu labiausiai orientuotas į Rusiją, kurioje valdžiai dažnai priklauso būties įprasminimo sistemų kūrimo monopolis, bet pakankamai užuominų, jog žmonių likimas visur toks. Po V. Sorokino romano ,,Ledas“ pradedi suprasti, kodėl rusai taip geria – iš egzistencinio absurdo. Anot vieno žurnalistinio tyrimo, rusai geria, nes jų sieloje slypi kažkoks gilus liūdesys, kurį jie bando nuslopinti; jie geria visiškai kitaip, nei kiti: jie neturi laiko barams, komfortui, mechaninei muzikai – tiesiog prabunda, atkemša butelį ir pradeda.
Komentarai