Šių metų rudeninėje NDA dalyje „Meno forte” pristatyti keturi spektakliai: Suomio Kristiano Smedso režisuota „Nusikaltimo ir bausmės” versija – „Liūdnos dainos iš Europos širdies”, NDA’07 pavasarinėje programoje jau rodytas Jono Vaitkaus „Juodvarnis”, Maskvos teatro „Praktika” spektaklis „Liepa” („Ijul”) ir ryškaus šiuolaikiško vengrų režisieriaus unikali „Hamleto” versija „hamlet ws”.
Visų šių spektaklių autoriai – šiuolaikinio teatro asmenybės, jie atstovauja NDA’07 motto „akorius yra scena”. Norėčiau aptarti du, pirmą kartą Lietuvos publikai pristatytus spektaklius: Viktoro Ryžakovo režisuotą „Ijul”, pagal naujausią Ivano Vyrypajevo pjesę, ir Arpado Schillingo „hamlet ws”.
Ivano Vyrypajevo „Ijul” („Liepa”). Režisierius Viktoras Ryžakovas
Ivanas Vyrypajevas – šiuolaikinis rusų dramaturgas, režisierius, aktorius. Aukščiausio Rusijoje teatrinio apdovanojimo „Auksinės Kaukės” ir kitų prestižiškiausių konkursų laimėtojas. Apie Vyrypajevą Maskvoje sakoma: „Jame yra poezijos, bet jis kuria kažką antipoetiško. Girdi savo kartos šauksmą, bet kuria ne laiko ribose”.
Viktoras Ryžakovas „Naujojo teatro”, „Naujosios dramos” konkursų už geriausią režisūrą laimėtojas. Režisuoja Maskvos teatre „Praktika”. Spektaklius pagal Vyrypaevo pjeses stato nebe pirmą kartą, ieško vis naujų priemonių, geriausiai atskleidžiančių Vyrypaevo pjesių tragizmą. Jį domina ribinės, kritinės situacijos, vidinio „užvirimo” taškas, nuo kurio prasideda beprotybė, kaip būsena po sukrėtimo.
Scenoje ant kilimo stovi kėdė, stalas, puodelis, mikrofonas – daugiau nėra jokių dekoracijų, kurios padėtų sukurti iliuziją ar nukreiptų dėmesį nuo aktorės. Polina Agurejeva greitakalbe susako tekstą, atsigeria vandens arba žengia žingsnį nuo mikrofono, atsikvepia ir vėl sugrįžta. Nėra „užkulisių”, aktorius nebeslepia savo savijautos ar grynai fiziologinių poreikių; scenoje gyvas, organiškas, reaguojantis, žmogus, ir jei Polinai džiūsta burna – ji atsigeria vandens, o jei salėje suskamba telefonas, ji sureaguoja, o ne vaidina, kad nieko neišgirdo.
Kontrastas žiūrovus užklumpa netikėtai. Jau kitoje scenoje aktorė įbėga pasidažiusi lūpas, apsivilkusi trumpa juoda suknele, tuo dar labiau pabrėždama savo moterišką seksualumą. Štai čia atsiranda ir konfliktas, Polina Agurejeva atlieka vyro, žudiko maniako išpažintį. Neatsitiktinai pavartojau žodį „atlikti”, aktorė ne vaidina, ne susitapatina su personažu, o išberia greitakalbe žodžius. Ji tampa tartum mediumu, per kurį pasireiškia galingas partneris – pats tekstas. Nejučiomis tekstas tampa personažu, o aktorė yra tai jo užvaldoma, tai atvirkščiai – išgyvena su juo stiprų vidinį konfliktą. Režisierius Viktoras Ryžakovas sako: „Tai nėra monospektaklis, kaip daugeliui pasirodė. Aš apskritai nesuprantu, kas tai yra monospektaklis. Scenoje yra aktorė, konfliktuojanti su “raidžių erdve”. Man visuomet buvo įdomu, kodėl žmogus kalba, kodėl taria tuos žodžius, netgi pačius bjauriausius? Iš čia kyla pats konfliktas”.
Apie tai, kodėl būtent moteris atlieka žudiko vaidmenį režisierius sakė: „Buvo daug bandymų su aktoriais vyrais, tačiau atsitiktinai kilusi idėja viską apvertė aukštyn kojom. Šis sumanymas padėjo išryškinti spektaklio esmę. Juolab, kai teatre yra tokia aktorė kaip Polina”. Su šia aktore dirbo net penki režisieriai, kol galų gale spektaklio idėją atskleidė Viktoras Ryžakovas.
Tai istorija, pasakojanti apie gyvenimą, apie visišką pasimetimą, įsiūtį, triukšmą, beprotybę. „Pačiame „Ijul” tekste įsikūnijusi Šekspyro formulė” -(“Московские новости”).
„Kiekvienas žmogus turi savo „Ijul”, tą ribą, kurią priėjus pasidaro nebeįmanoma tęsti toliau,” – sako režisierius. „Čia lygiai kaip graikų tragedijose, pasirenkamos tokios aplinkybės, tokios ekstremalios tragiškos situacijos, kuomet žmogus priverstas pilnutinai atsiskleisti, be šių atsivėrimų pasaulis negalėtų toliau egzistuoti”.
Arpad Shilling “Hamlet ws”
Vengras Arpadas Schillingas – vienas ryškiausių šiuolaikinių Europos režisierių, teatro Krétakör įkūrėjas ir vadovas. Arpadas Schillingas pradėjo savo karjerą kaip aktorius, vėliau kaip režisierių jį išgarsino spektakliai „Kruvinos vestuvės” ( G.Lorca), „Baalas” (B.Brecht), „Liliom” (Ferenc Molnár), Teatro Godot interpretacijos. Arpado Schillingo teatre dominuoja aktorius, jis pats stengiasi išvengti režisieriaus- lyderio vaidmens.
Krétakör teatras neturi nuolatinių patalpų, nuolat gastroliuoja. Lietuvos žiūrovui jau pristatyti spektakliai „Baalas”, „Žuvėdrė” ir „Juoda šalis”. Pernai trys lietuvių aktoriai (Dainius Gavenonis, Gytis Ivanauskas, Rimantė Valiukaitė) dalyvavo unikaliame „Krétakör” projekte „Astronomo sapnas” buvusioje didžiausioje Vengrijos kosmoso stebėjimo stotyje. Spalio 27,28 dienomis Viniuje, „Meno forte” sulaukėme ir unikalaus spektaklio „hamlet ws”, itin ryškiai atskleidžiančio šio režisieriaus teatro koncepciją.
„Krétakör” reiškia „kreidos ratą”. Kreida – transcedencijos, atgimimo metafora: kai mes nupiešiame ratą, mes kažką pradedame, o kai baigiame, nuvalome dulkes. Ratas – dvasinė erdvė, kur susitinka žiūrovai ir aktorius. „Krétakör” svarbiausiu klausimu lieka, kam skirtas teatras. Mums ne tas pats, kam, ką ir kodėl mes vaidiname. Teatras yra tiesioginis susidūrimas. Pagal naujausią enciklopediją tai yra sąveikų menas. Tai, kas negali būti užfiksuota, negali būti ir atkurta. Tai yra momentas kai gaminys, produktyvaus darbo rezultatas perkeliamas į gyvenimą. Kaip sako Robert Lepage, kūryba yra ne eilė repeticijų, bet gyvas spektaklis savaime. Todėl išgyvenamas neatkartojamas momentas priešais publiką, kuri yra neatkartojamoje kompozicijoje. Jei tai tiesa, turime nebėgti nuo šios atsakomybės. Mes turime tobulinti šią tvarką. Visame kame mes turime išryškinti neatkartojamumo svarbą”.
Spektaklis „hamlet ws” prasidėjo nuo publikos įėjimo į salę ir baigėsi tik vėl uždarius duris. Vos įėjusius žiūrovus pasitiko trys aktoriai (József Gyabronka, Zsolt Nagy, Roland Rába ), visiškai neišsiskiriantys iš minios. Nuo pirmojo susidūrimo su publika aktoriai ėmė ieškoti kontakto, tiesiogiai bendrauti. Jie patys susodino žiūrovus ratu aplink mažą kelių metrų erdvę viduryje scenos. Čia pat ir įvyko spektaklis. Nėra jokio apšvietimo, dekoracijų ar kostiumų. Vienintelis elementas į kurį sukoncentruotas visas dėmesys yra pats aktorius, pats žmogus.
„Taigi, kas vaidins Hamletą? Galų gale – nesvarbu”,- tarė Roland Rába. Trys vyrai scenoje vaidino po kelis personažus, o garsųjį “Būti ar nebūti” perskaitė visi trys aktoriai. „Bet kas gali tapti tuo, kuo nori. Asmenybės sąvoka yra labai neapibrėžta todėl aktoriai vaidino po kelis personažus. Skaičius trys, taip pat yra simboliškas. Yra trys Hamletai. Tai sieju su Froido trilypės asmenybės struktūriniais dariniais, su ego, superego ir Id. Stabilaus balanso surasti neįmanoma ir asmenybė visuomet lieka konflikto būsenoje,”- sako režisierius.
„Mane domina vienas žmogus, tas žmogus – pats autorius, Šekspyras. Visas šis spektaklis yra apie Šekspyrą. Kas yra tas, kurio galvoje telpa tiek idėjų?”(A.Shillingas). Neatsitiktinai pavadinime „hamlet ws” panaudoti Williamo Shakespeare’o inicialai.
Spektaklyje buvo trumpų subtilių muzikinių intarpų, pradedant autentiškomis Šekspyro laikmečio dainomis, baigiant repu. Naudojami Šekspyro, Getės ir net Eminem’o tekstai. Patys aktoriai tapo atlikėjais, o kartais įsiterpdavo į eiliuotą Šekspyro tekstą savo asmeniniais pasakojimais ar kūrinių ištraukų interpretacijomis. Tai pagyvino spektaklį, įnešė humoro spalvą, leido publikai “atsikvėpti”, taip pat dar labiau priartino Šekspyro teksto problematiką prie šiuolaikinio žmogaus pasaulėjautos.
Aktoriui ir žiūrovui suteikiama visiška laisvė improvizuoti. Pastebėjęs, jog žiūrovai ėmė nuobodžiauti, Hamletas pakilo ir tarė: „Jei kam nepatinka spektaklis, jei jis nuobodus ar kam reikia į tualetą, jauskitės patogiai, galite išeiti, nedvejokite!”. Tačiau publika nebuvo linkusi greitai įsijungti į žaidimą, aktorių veiksmai sudarė dirbtinio kontakto ieškojimo įspūdį.
Spektaklis vyko vengrų kalba, viršuje buvo galima skaityti lietuviškus subtitrus, tai labai blaškė, aktoriai negalėjo tiesiogiai kreiptis į žiūrovą ir jį išprovokuoti. Provokacijos sekė viena po kitos, tačiau pasak režisieriaus, jų tikslas nebuvo “publikai sukelti diskomfortą”, o atvirkščiai, duoti impulsą fantazijai.
Kulminacinė “tragiškoji” Hamleto scena buvo itin netikėta, ironiška ir žaisminga. Visa tai priminė žaidimą: aktoriai paprašė žiūrovų užsimerkti, o atsimerkus, šaudė, pjaustė vieni kitus įvairiausiais menamais ginklais, peiliais, tuoj pat pradėjo bendrauti su publika ir įjungė ją į žaidimą. „Galime juoktis iš mirties. Reikia juoktis dar labiau. Mums belieka tik žaisti su ja, tai vienintelis būdas ją išgyventi”. Savo spektakliais Arpadas Shillingas mums suteikia galimybę kurti įvairias situacijas neribotoje fantazijų pasaulio plotmėje. Aktorius tik duoda impulsą, akstiną žiūrovui fantazuoti, o pati kūryba įvyksta savaime jo paties prote, dėl to nėra dekoracijų, kostiumų, išdidaus dvejojančio Hamleto, gražuolės išprotėjusios Ofelijos, nes tai apribotų žiūrovo vidinę kūrybą.
Spektaklis „hamlet ws” suvaidintas ir Vengrijos mokyklose bei universitetuose. „Mes vaidinome ir mokiniams”– sako režisierius. “Po spektaklio mes kalbamės, provokuojame mokinius diskusijai, kritikai. Mes visi: mokytojai, mokiniai, aktoriai, esame tame pačiame lygmenyje. Noriu sudominti kuo daugiau jaunimo, aš nieko neturiu prieš suaugusiuosius, tačiau labai gerai jaučiuosi tarp mokinių – man patinka jų tiesmukiškumas. Taip pat stengiuosi sugrąžinti į mokyklas kuo daugiau suaugusiųjų, noriu jiems pasakyti, pradėkime viską iš naujo”.
Apie režisieriaus ir aktoriaus santykį teatre Arpadas Shillingas sakė: „Aš labai norėčiau, kad sprendimus priimtų patys aktoriai, nes režisieriaus užduotis yra padėti aktoriui. Mūsų spektaklio struktūra ir idėja buvo mano užduotimi, o visa kita sukūrė patys aktoriai. Aš stengiuosi, kad teatre režisieriaus vaidmuo nublanktų, o aktorius taptų vis reikšmingesniu. Grįžtant prie Hamleto, man rūpi klausimas, kas yra užduotis? Ką reiškia šis žodis? Kas valdo mūsų veiksmus? Tradicija? Šeima? Kas mums įsako, ką turime daryti? Kuomet suprasiu, kad tai yra mano paties sprendimas, nieko neįtakotas, tuomet aš atrasiu pats save. Aš esu tikras, kad surasiu “savąjį aš” prieš mirtį, kuomet aš liksiu visiškai vienas, bet būtų gerai save atrasti anksčiau. Tai susiję su aktoriaus ir režisieriaus santykiu: man neįdomu, kaip tobulai aktorius gali atlikti režisieriaus užduotį, nes aš nežinosiu, kas yra aktorius, kas jis per žmogus”.
„Hamlet ws” užbaigė NDA rudeninę programą. Visus spektaklius vienija vis ryškėjantis aktoriaus vaidmuo teatre: ima dominuoti veržlus, aktyvus, universalus, atviras žmogus įnešantis ne mažiau reikšmingą indėlį kūrybiniame procese nei režisierius. Režisierių domina labai subjektyvi vidinė žmogaus problematika, scenoje lyg per padidinamą stiklą galime pažvelgti į žmogų kritinėje situacijoje.
NDA spektakliuose vyravo ta pati tendencija priešintis šiuolaikinio pasaulio chaotiškumui, grįžtama prie amžintųjų klausimų, kurie egzistuoja jau tūkstančius metų ir tampa vis aktualesniais.
Niekas nenuginčys tragiškos pasaulio prigimties, tačiau mums visada lieka viena išeitis – žaisti, kurti, fantazuoti.
Komentarai